NUOLANKUMASŠv. Benedikto Regulos „Prologas" (21–32 eil.)

Taigi, susijuosę savo strėnas tikėjimu ir gerų darbų darymu, Evangelijos vedami, toliau eikime Jo keliais, kad taptume verti regėti tą, kuris pašaukė mus į savo karalystę. Jei trokštame gyventi šios karalystės buveinėje, jokiu būdu jos nepasieksime, nebėgdami į ją gerais darbais. Bet kartu su pranašu klauskime Viešpatį, jam sakydami: „Viešpatie, kas apsigyvens tavo buveinėje arba kas atsiilsės tavo šventajame kalne?“ (Ps 14,1) Šitaip paklausę, broliai, išgirskime atsakant Viešpatį, kuris rodo mums kelią į šią buveinę ir taria: „Tas, kuris įžengia be dėmės ir vykdo teisingumą; kuris savo širdyje sako tiesą; kurio kalboje nebuvo klastos; kuris savo artimui nepadarė blogo ir nepritarė užgaulei prieš savo artimą.“ (Ps 14, 2–3).

Tas, kuris paniekino įtaigaujantį piktąjį velnią, atstumdamas jį su jo įtaigomis nuo savo širdies žvilgsnio, sulaikė jo vos pasirodžiusias užmačias ir sudaužė jas į Kristų (plg. Ps 136, 9; 1, Kor 10, 4). Tie, kurie [pagarbiai] Viešpaties bijo ir nesididžiuoja savo gera observancija, manydami, jog tai, kas juose gera ne jų, bet Viešpaties padaryta, šlovina juose veikiantį Viešpatį, kartu su pranašu bylodami: „Ne mums, Viešpatie, ne mums, bet savo vardui teik garbę“ (Ps 113, 9). Kaip ir apaštalas Paulius nelaikė nuopelnu savo skelbimo sakydamas: „Dievo malone esu, kas esu“ (1 Kor 15, 10). Ir vėl pats taria: „Kas nori girtis, tesigiria Viešpačiu“ (2 Kor 10, 17).

Komentaras

Ragindamas susijuosti savo strėnas „tikėjimu“ ir „gerų darbų darymu“, šv. Benediktas šiek tiek pakeičia šv. Pauliaus, kuris ragino susijuosti strėnas „tiesa“, mintį (plg. Ef 6, 14–16). Galbūt Benediktas žvelgia į anų laikų popiežių Hormizdą (519 m.), kuris jau ragino „susijuosti savo strėnas tikėjimo galiomis“? Kaip bebūtų, Dievas žmogų šaukia paveldėti jo Karalystę, regėti jį patį, todėl nėra nieko palaimingiau šioje žemėje, kaip gyventi šia viltimi.

15 psalmės eilutės tęsia jau pradėtą dialogą tarp Dievo ir žmogaus. Jos žodžiai padeda atskleisti laimės pažadą ir gerų veiksmų katalogą. Ir čia, kaip ir anksčiau, regimas psalmininko minties sukrikščioninimas. Kristus yra ne tik akmuo, į kurį dūžta blogos mintys, bet ir akmuo, ant kurio statomas dvasinis krikščionio pamatas, – tiesa, o ši šalina „blogį“, „klastą“, „užgaules“.

Vis dėlto vienuolis stengiasi atkreipti ypatingą dėmesį į velnio įtaigų niuansus ir jų atpažinimą. Šis darbas pirmiausia reikalauja pažvelgti į savo vaizduotę. Tomašas Špidlikas knygoje „Širdies nutyrinimas“ pateikia nuostabų pavyzdį. Kartą, sako jis, vienas gydytojas pasiuntė pas savo kolegą vieną pacientę, kuri įteikė jam gydytojo laišką. Jame buvo parašyta: „Man atrodo, kad ši vargšelė niekuo neserga, išskyrus tai, kad negaluoja jos vaizduotė.“ Į tai adresatas atsakė: „Jos liga labai rimta, nes serga vaizduotė, gyvenimui be galo svarbi galia.“ (plg. p. 66).

Kad ši liga netaptų tikrai rimta, vienuolis stengiasi sugrįžti į nuolatinį dėmesį tiems neramumams, kurie ateina „iš išorės“ ir skverbiasi į žmogų. Vienuoliškoje kalboje tai vadinama „dvasiniu santūrumu“ arba „dėmesingumu“. Juo mažesnis sąmoningumas, tuo labiau žmogus tampa vaizduotės, svajonių, įspūdžių auka. Tomašas Špidlikas dar cituoja rusų dvasinį rašytoją Teofaną Atsiskyrėlį, kuris sako, jog ypač pavojinga leisti plaukti proto nekontroliuojamiems vaizduotės paveikslams (plg. p. 67). O šėtonas kaip tik veikia per vaizduotę. Eidamas dvasinio gyvenimo keliu dvasios tėvo pagalba, vienuolis pradeda atpažinti šėtono įtaigas jau vien iš to, kaip mintys jam prisistato, tiesiog iš jų kvapo.

Minčių prisistatymo būdus gerai yra išanalizavęs Evagrijus savo traktate „Praktikos“ (IV a.), pateikdamas „aštuonių blogio dvasių“ katalogą. Jo išplėtotus svarstymus gerai reziumuoja šv. Ignacas Lojola, kuris sako: „Turime būti labai dėmesingi minčių tėkmei. Jeigu mintis – visa minties raida – yra gera ir siekia vien tik gėrio, tai yra gerojo angelo ženklas. Bet jeigu kylančios mintys besivystydamos veda į tai, kas bloga ir tuščia, arba mažiau gera, negu siela anksčiau siekė, arba jeigu nualina, sudrumsčia sielą, atima jai ramybę ar santarvę, kurią pirma turėjo, tai yra aiškus ženklas, kad tai ateina iš blogosios dvasios, mūsų gerovės ir amžinojo išganymo priešo.“ Kaip tik pastarąsias mintis, kurios įtaigauja ir drumsčia sielos darną, reikia stumti nuo savo širdies žvilgsnio ir jas nedelsiant sudaužyti į Kristų.

Toliau Benediktas žvelgia į apsigyvenimo Dievo buveinėje sąlygas. O jos reikalauja, kad žmogus „pagarbiai bijotų Viešpaties, nesididžiuotų gera Regulos observancija, šlovintų Viešpatį“, visa, kas jame gera, priskirdamas Viešpačiui. Tik šitaip jis žengia į teisingą kelią, kuris veda į amžinąją buveinę. Įdomu pastebėti, kad jei Prologo pradžioje (4 eil.) prašoma tik patikėti savo gerą darbą Dievui, tai čia jau visa žmogaus veikla priskiriama dieviškajam veikimui, nes žmogus paklūsta Dievui „dėl dovanų, kurių iš jo yra gavęs“.

Komentavo br. Lukas Skroblas OSB