BENEDIKTAS

Tapęs popiežiumi, kardinolas Jozefas Ratzingeris pasirinko šv. Benediktą Nursietį savo pontifikato globėju. 2008 m. balandžio 8 d. jam jis paskyrė trečiadienio audiencijos katechezę. Naudinga cituoti beveik visą pirmąją šio teksto dalį, kurioje Popiežius glaustai aprašo šventojo gyvenimą ir puikiai apibūdina jį kaip amžinai reikšmingą ir aktualų Dievo ieškojimo pavyzdį. „Šv. Benediktas Nursietis, – sako popiežius, – vienuolystės Vakaruose steigėjas, padarė esminę įtaką Europos civilizacijos bei kultūros raidai. Svarbiausias šaltinis apie jo gyvenimą – šv. Grigaliaus Didžiojo „Dialogų“ antroji knyga.

Tai nėra biografija klasikine prasme. Laikydamasis savo meto įsivaizdavimo, konkretaus žmogaus – būtent šv. Benedikto – pavyzdžiu jis norėjo parodyti kiekvienam, kuris Dievui save atiduoda, jog įmanoma užkopti į kontempliacijos viršūnę. Tad žmogaus gyvenimą jis pateikia kaip kopimą į aukščiausią tobulumo viršūnę. Šv. Grigalius Didysis šioje „Dialogų“ knygoje taip pat aprašo daugybę šventojo padarytų stebuklų, tuo norėdamas papasakoti ne tiesiog apie kažką keista, bet parodyti, kaip Dievas įspėdamas, padėdamas ir taip pat bausdamas įsikiša į konkrečias žmogaus gyvenimo situacijas. Jis nori parodyti, jog Dievas nėra tolima, į pasaulio pradžią nukelta hipotezė, bet veikia žmogaus, kiekvieno žmogaus, gyvenime.“

Toliau pontifikas glaustai pasako, kodėl buvo parašytas šv. Benedikto gyvenimas ir kokią įtaką turėjo šventojo vienuolinis palikimas: „Tokią „biografo“ perspektyvą galima paaiškinti bendruoju jo meto kontekstu: V ir VI amžių sandūroje pasaulis buvo sudrebintas baisios vertybių bei institucijų krizės, sukeltos Romos imperijos žlugimo, naujų tautų įsiveržimų ir dorovės nuosmukio. Pateikdamas šv. Benediktą kaip „spindinčią žvaigždę“ Grigalius tomis baisiomis aplinkybėmis troško parodyti išeitį iš „istorijos tamsios nakties“. Ir iš tiesų šventojo darbai ir ypač jo „Regula“ pasirodė esą autentiškas dvasinis raugas, padaręs amžių raidai smarkiai jo tėvynės bei meto ribas pranokstantį poveikį, pakeitęs Europos veidą, vietoj žlugusios Romos imperijos sukurtos politinės vienybės pradžią duodamas naujai dvasinei ir kultūrinei vienybei, krikščioniškojo tikėjimo, bendro žemyno tautoms, vienybei.

Būtent taip radosi tikrovė, kurią vadiname „Europa“. Popiežius trumpai apžvelgia šventojo vienuolystės kelią: „Šv. Benedikto gimimas datuojamas 480 m. Anot šv. Grigaliaus, jis buvo kilęs ir Nursijos srities. Jo pasiturintys tėvai išsiuntę jį studijuoti į Romą. Tačiau amžinajame mieste jis ilgai neužsibuvo. Kaip visiškai įtikimą paaiškinimą Grigalius nurodo tai, kad jaunasis Benediktas pasibjaurėjo daugelio studentų palaida gyvensena ir nenorėjo nupulti į tokius pačius jų suklydimus. „Jis norėjo patikti vien Dievui.“ Tad dar nebaigęs studijų Benediktas paliko Romą ir pasitraukė į kalnų Romos rytuose vienatvę.

Iš pradžių užsilaikęs Effide kaime (šiandien Affile), kur kurį laiką buvo prisijungęs prie vienuolių „religinės bendruomenės“, jis tapo atsiskyrėliu tolimame Subiaco. Ten Benediktas trejus metus visiškai vienas gyveno oloje. Subiaco praleistas laikas, laikas būnant vienam su Dievu, Benediktui buvo brendimo metas. Ten jis turėjo pakelti ir nugalėti kiekvienam žmogui tenkančias tris pagrindines pagundas – savęs teigimo ir troškimo iškelti save visa ko centru pagundą, juslumo pagundą ir galiausiai pykčio bei keršto pagundą. Benediktas buvo įsitikinęs, jog tiktai nugalėjęs šias pagundas galės kitiems pasakyti naudingą jų vargo sąlygomis žodį. Nuramdęs savo sielą, jis įstengė visiškai sutramdyti savo „aš“ impulsus, kad savo aplinkai galėtų būti taikos kūrėju.

Tik tada jis nutarė Anio slėnyje, netoli Subiaco, įsteigti savo pirmuosius vienuolynus.“ Pontifikas pristato paskutinį šventojo vienuolystės etapą: „529 m. Benediktas paliko Subiaco ir įsikūrė Monte Cassino. Kai kas tokį gyvenamosios vietos pakeitimą aiškino kaip bėgimą nuo pavydaus vietinio Bažnyčios vyro intrigų. Tačiau tokie aiškinimai pasirodė esą menkai įtikinami, nes pastarojo staigi mirtis nepaskatino Benedikto sugrįžti. Iš tikrųjų toks sprendimas radosi todėl, kad jis buvo įžengęs į naują vidinio brendimo bei vienuoliškosios patirties etapą. Pasak Grigaliaus Didžiojo, persikėlimas iš nuošalaus Anio slėnio į Monte Cassino – iš toli matomos nusidriekiančioje aplinkinėje lygumoje aukštumos – buvęs simbolinio pobūdžio: vienuoliškasis gyvenimas pasislėpus nuo visų pateisinamas, tačiau vienuolynui Bažnyčios ir visuomenės gyvenime taip pat tenka viešasis tikslas, jis turi daryti tikėjimą regimą kaip gyvybinę jėgą.

547 m. kovo 21 d. žemiškąjį gyvenimą užbaigęs Benediktas savo „Regula“ bei įsteigta benediktiniškąja šeima iš tiesų paliko šimtmečių tėkmėje vaisingą buvusį ir šiandien tokį besantį paveldą.“ Popiežiaus Benedikto XVI katechezė padėjo trumpai apibūdinti šventojo vienuolinį kelią ir jo paveldą. Pasigilinkime į šį palikimą. Iš arčiau pažvelkime į vienintelį rašytinį jo veikalą ir dvasinį testamentą – vienuolių „Regulą“. Kaip jos dvasingumas įgyvendinamas vienuolynuose bei pasaulyje? Pasak Grigaliaus Didžiojo, „Dievo vyras pasaulyje ne tik pagarsėjo gausiais stebuklais, bet dar ir spindėjo iškalba, kuria dėstė savo mokymą“. Iš tikrųjų, „Regula“ – tai puikus šventojo autoportretas.

Kaip dar pastebėjo šv. Grigalius, „šventasis vyras negalėjo mokyti niekaip kitaip, negu gyveno pats“. Nuo pradžios iki galo, šventasis Benediktas norėjo būti vien tik nuolankus Viešpaties ir visų savo brolių tarnas. Jei vėliau jis buvo laikomas pavyzdingu vienuolių bei visų krikščionių mokytoju ir tėvu, tai tik dėl to, kad dvasinio vadovavimo srityje jis energingai atsisakė pagrindinio vaidmens. Būtų visiškai neteisinga Benediktą vadinti „guru“. Kaip Jonas Krikštytojas, jis laikė save Dievo įrankiu ir sielų sužadėtinio Kristaus draugu. Jo vienintelis tikslas – nepririšti žmonių prie savęs, bet juos vesti pas dangiškąjį Tėvą per Jėzų Kristų. „Regula“ buvo parašyta vienuoliams, bet ji turi daug ką pasakyti ir pasauliečiams.

Ji ir jiems rodo, kaip atrasti sveiką pusiausvyrą tarp maldos ir darbo. Ji jiems padeda gyvenimo situacijose kantrybe dalyvauti Kristaus kentėjimuose ir jo garbėje. Kartais, girdėdami pavadinimą „Regula“, žmonės instinktyviai išsigąsta. Tačiau šis tekstas neturi nieko bendro su sausa, griežta ir beasmene juridinių taisyklių knyga. Priešingai, tai švelnus raginimas ieškoti Dievo, tėviškas kvietimas leistis į nuolatinio atsivertimo kelionę, sekant Evangelijos takais. Šv. Benediktas išmintingai perduoda senąsias tradicijas, kurias jis perėmė iš Bažnyčios Tėvų ir savo pirmtakų vienuolių, pradedant šventuoju Antanu egiptiečiu, šventuoju Bazilijumi ir baigiant šventuoju Augustinu bei „Mokytojo Regulos“ autoriumi.

Maža to, pasitelkdamas savo turtingą asmeninę vienuoliško gyvenimo ir bendruomenės vadovavimo patirtį, jis sukūrė visiškai naują, originalią sintezę, kuri viduramžiais tapo svarbiu Europos religijos, kultūros bei ekonomikos pamatu. Vėliau „Regula“ prisitaikė prie įvairių kultūros aplinkybių, ir šiandien daugiau nei po 15 šimtmečių ji išlieka naudingas ir aktualus dvasinio gyvenimo vadovas. „Regulos“ pradžioje ir pabaigoje Benediktas ragina savo mokinius „nieko labiau nevertinti už Kristų“, arba „už Kristaus meilę“, nihil amori Christi praeponere. Tai tarsi visos šventosios „Regulos“ pagrindinis leitmotyvas.

Kitoje vietoje, vartodamas beveik tuos pačius lotyniškus žodžius, jis liepia „nieko labiau nevertinti už maldą, už dieviškąjį oficiumą“ – nihil opere Dei praeponentur. Šių dviejų posakių prasmė yra beveik ta pati, nes malda užima pirmąją vietą. Joje mes sutinkame Viešpatį ir vienijamės su juo. O Kristus yra liturgijos – bendruomenės ir Bažnyčios viešosios maldos – pagrindinis veikėjas ir siekinys. „Ora et labora“, „melskis ir dirbk“, – ši ištara yra šv. Benedikto ordino populiarusis šūkis. Vienuoliai dirba siekdami pragyventi ir padėti kitiems žmonėms materialiai arba dvasiškai.

Tačiau, lyginant su kitais, jie dirba gana mažai, ne daugiau kaip keturias valandas per dieną. Jų darbai – įvairūs, įdomūs ir naudingi, bet niekaip negalima sakyti, kad jie sudaro bendruomenės tikslą arba pateisina brolių, atsiskyrusių nuo pasaulio, buvimą vienuolyne. Kita vertus, „Regula“ vienuolius įpareigoja melstis septynis kartus per dieną bažnyčioje, giedant Dievo šlovę per Valandų liturgiją ir švenčiant Eucharistiją. Šis liturginis darbas kasdien apima keturias ir daugiau valandas. Be to, vienuoliai skiria maždaug tris valandas dvasiniam skaitymui ir vidinei maldai tyloje. Toks ilgas, nesavanaudiškas ir „neapmokamas“ bendravimas su Viešpačiu kai kurių laikomas gryna kvailyste, laiko, talentų ir energijos eikvojimu.

Tačiau jis sudaro benediktiniško gyvenimo esmę ir šiandien liudija pasauliui, kokia turi būti vertybių hierarchija. Kalbėdamas apie liturgijos ir maldos pirmenybę šventojo Benedikto „Reguloje“, tėvas Radcliffas, garsus dominikonų rašytojas, yra neseniai pastebėjęs, kad pasauliui benediktinų gyvenimas iškelia tam tikrą paradoksą. Žmonės dažnai mano, kad vienuoliai yra nenaudingi visuomenei ir net Bažnyčiai, jie meldžiasi per daug, nepakankamai dirba, apleidžia socialinę ir apaštalavimo veiklas. Taip manantiems žmonėms atrodo, kad vienuoliai, atlikdami liturginę tarnystę, nuolat sukasi lyg planetos aplink centrinę ašį, kuri yra nematoma ir esanti visiškai tuščia.

Tačiau tai Dievo buvimo vieta, dvasinės šviesos ir malonės židinys. Kai vienuoliška bendruomenė švenčia liturgiją, ji tampa ženklu, kad gailestingasis Viešpats yra tarp mūsų, kad jis nori bendrauti su mumis ir išklausyti mūsų maldas. Aplankydami vienuolyną, dalyvaudami liturgijoje su vienuoliais ir svečiai dažnai patiria ypatingą Dievo artumą. Vienuolynas yra Viešpaties tarnystės mokykla, maldos mokykla ne tik vienuoliams, bet ir visiems tikintiesiems. Kaip tik dėl to Benediktas nustato, kad vienuolynui niekada neturi trūkti svečių. Ir šiandien Bažnyčios raginimu svetingumas sudaro vienuolių apaštalinę misiją. Baikime popiežiaus Benedikto XVI žodžiais: „Benediktas apibūdina savo „nedidelę Regulą“ kaip pradžią; tačiau iš tiesų joje pateikti nurodymai naudingi ne tik vienuoliams, bet ir visiems, kurie savo kelyje Dievop ieško vadovo.

Dėl „Regulai“ būdingo saikingumo, žmogiškumo ir blaivaus esminių dalykų dvasiniame gyvenime skyrimo nuo ne tokių reikšmingų išliko jos spindesio jėga. Siekdami tikrosios pažangos, ir šiandien įsiklausykime į mūsų kelią apšviesti galinčią šv. Benedikto „Regulą“. Didysis vienuolis tebėra tikrasis mokytojas, kurio mokykloje galime mokytis tikrojo humanizmo meno.“

T. Grigalius Casprini OSB