LAISVĖŠv. Benedikto Regulos Prologas (45–50 eil.)

Taigi reikia, kad įkurtume Viešpaties tarnystės mokyklą. Ją tvarkydami, tikimės neįvesią nieko šiurkštaus ir nieko sunkaus. Tačiau, jei dėl teisybės kokio nors mažmožio būtų pareikalauta griežčiau, idant būtų ištaisytos ydos bei išsaugota meilė, nebėk tučtuojau didžiai persigandęs iš išgelbėjimo kelio, kuris pradžioje visada ankštas. O vienuoliškame gyvenime ir tikėjime, pažengus į priekį, prasiplėtus širdžiai, su neišsakomu meilės švelnumu bėgama Dievo įsakymų keliu, kad niekuomet nenutoltume nuo jo vadovavimo, jo mokyme iki mirties išliktume vienuolyne, kantriai dalyvautume Kristaus kentėjimuose ir būtumėme verti tapti jo karalystės dalininkais. Amen.

Komentaras

„Prologo“ pabaiga keliais žodžiais nusako tai, ko bus siekiama per visą „Regulą“. Kadangi tai Viešpaties mokykla, ji turi pateikti paties Kristaus mokymo kriterijus: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 30). Tačiau ši mokykla apima ir tai, kas reiklu ir griežta: „Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!“ (Mt 7, 14)

Šv. Benediktas tarsi ieško pusiausvyros tarp dviejų kraštutinumų – švelnumo ir lengvumo, reiklumo ir griežtumo. Atsakymas atrandamas meilės dinamikoje, nes niekas nėra sunku tam, kuris myli. „Meilės švelnumas“ suvokiamas kaip „neišsakomas“. Tai tas pats būdvardis, kurį šv. Paulius priskyrė Šventajai Dvasiai, sakydamas: „Pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26).

Išsiskleidimas, kurį teikia meilė reiklioje observancijoje, simbolizuojamas „širdies prasiplėtimu“, apie kurį kalba psalmistas (Ps 119, 32). Tačiau širdis plečiasi pamažu, mylint ir gerbiant laiką. Dera atkreipti dėmesį į įdomų faktą: Kristus kalba apie išganymo kelią, kuris yra siauras per visą gyvenimą, o „Reguloje“ sakoma, kad jis siauras tik pradžioje.

Vis dėlto ši tariama modifikacija nekeičia Kristaus mokymo esmės, nes prasiplėtimas įvyksta viduje, žmogaus širdyje, o dieviškieji nurodymai išlieka nepakitę. Šv. Benedikto sakinys „Jo mokyme iki mirties išliktume vienuolyne“ parodo, kad pastovumas yra itin svarbus benediktiniškos regulos elementas. Gyvendamas visą gyvenimą tame pačiame vienuolyne žmogus yra veikiau panašus į medį, kuris leidžia šaknis į žemę ir tik vėliau gali ištiesti savo šakas.

Tai jokiu būdu ne sustingimas, stagnacija ar neveiklumas. Gyvendamas tuose pačiuose namuose ir su tais pačiais žmonėmis vienuolis nepaliaujamai bėga į Dievą. Nenuostabu, kad pastovus gyvenimas bendruomenėje reikalauja kantrybės, kuri yra „dalyvavimas Kristaus kentėjimuose“. Bendradarbiavimas su Kristaus kančia iš vidaus keičia kančios supratimą. Užuot buvusi perdėm negatyvi, ji gali parodyti savo vidinį gerumą.

Nuolatinė šv. Benedikto minties kryptis atvedė prie galutinio tikslo. Jis perdėm antgamtiškas, nukreiptas į amžinybę, tai – dalyvavimas Kristaus karalystės šlovėje. Dabartinis gyvenimas pasimato kaip lavinimasis, bandymas, amžinybės noviciatas, bet tai ir pats gyvenimas – kupinas džiaugsmo akimirkų ir vilties, nes tai gyvenimas su Kristumi.

Komentavo br. Lukas Skroblas OSB