BENEDIKTAS3Šv. Benedikto Regulos Prologas (1–7 eil.)

Klausyk, sūnau, mokytojo paliepimų, palenk savo širdies ausį, noriai priimk gerojo tėvo pamokymą ir sėkmingai jį įvykdyk, kad per klusnumo triūsą grįžtum prie to, nuo kurio per neklusnumo tingėjimą nutolai. Taigi į tave, kas tu bebūtum, nūnai kreipiasi mano kalba, kurs, išsižadėdamas savo valios troškimų, imi galinguosius bei šauniuosius klusnumo ginklus, kad tarnautum Viešpačiui Kristui, tikrajam Karaliui. Pirmiausia, kai pradedi daryti ką gero, karščiausia malda prašyki jo, kad padėtų tai užbaigti, idant tas, kuris jau teikėsi mus priskirti prie savo sūnų, kada nors neturėtų liūdėti dėl mūsų blogų poelgių. Todėl šitaip visuomet turime jam paklusti dėl dovanų, kurių iš jo esame gavę, kad ne tik lyg įširdęs tėvas niekuomet iš savo sūnų neatimtų paveldėjimo, bet ir lyg baimę keliantis Viešpats, užrūstintas mūsų blogybių, neatiduotų amžinai bausmei tarsi netinkamiausių tarnų, kurie nepanoro Juo sekti iki garbės.

Komentaras

Šv. Benediktas pradeda savo Regulą prologu. Kitaip nei įvadas ar pratarmė, prologas yra ne užrašytas, bet gyvai ištartas, tiesiogiai žmogui kreipiamas žodis. Žmogaus betarpiškai prašoma „klausyti“, po to nuolankiu protu ir nuolankia valia priimti išgirstą mokymą, jį įvykdyti ir šitaip sugrįžti į pradinę savo būklę. Šv. Benediktas jaučiasi sykiu mokytojas ir tėvas. Šias savybes jis perėmė iš biblinių išminties knygų (plg. Pat 4, 2; Sir 51, 16), sykiu prisiėmė dvasinės tėvystės, plaukiančios iš dieviškosios, vaidmenį.

Malonaus raginimo tikslas yra padėti žmogui grįžti pas Dievą, raginimo būdas – tarnauti Kristui, o priemonės – klusnumo ginklai ir savo norų atsisakymas. Šitaip iškeliama didžioji žmonijos alternatyva. Kam paklusti: Dievo balsui ir mokytojui ar savo norams? Šv. Benediktas tarsi siūlo kasdien pereiti iš Adomo neklusnumo į Kristaus klusnumą (plg. Rom 5, 19).

Atsiliepti į tokį raginimą ir jį įvykdyti – ne žmogaus jėgoms, todėl svarbu, kad šis darbas būtų maitinamas maldos, kuri yra atsisakymas viską atlikti savo jėgomis. Suvokus Kristaus asmens ir jo misijos prigimtį, per maldą teikiama pagalba tampa įtikinama, reali ir galima. Kristus nėra tik karalius, kuris įsako ir vadovauja. Jame žmogus gauna krikšto malonę ir su juo tampa Dievo sūnumi (plg. Rom 8, 14–16).

Kaip tik ši dovana ragina daryti tai, kas pranoksta žmogaus jėgas, bet ir parodo, kad viską galima įgyti per maldą. Dovana reikalauja klusnumo, ji prašo, kad žmogaus elgesys atitiktų jo būties dieviškąją prigimtį. Dėl krikšto ir įsūnystės dovanos žmogus tampa ir Dievo šlovės paveldėtoju (plg. Rom 8, 17). Šią teisę jis gali prarasti dėl savo blogų veiksmų. Vėl iškyla tėvo ir mokytojo vaizdiniai (Rom 8, 6–7 eil.), bet šįkart gerumas užleidžia vietą pykčiui. Šitaip vienuolinio gyvenimo pradžioje žmogus regi save tarp mylinčio kvietimo ir reiklaus teismo.

Komentavo br. Lukas Skroblas OSB