Nuolankumas Aba Sizojas tarė broliui: „Kaip tau sekasi?“, o tas atsakė: „Aš švaistau dienas veltui, Tėve“. Senolis atsakė: „Jei aš ir iššvaistau dieną, dėkoju.

Gili nuostaba ir netgi stiprus įspūdis apima perskaičius nelauktą abos Sizojos atsakymą. Dažnas iš mūsų patiria, jog veltui praleido nemažai laiko ir nieko prasmingo nenuveikė. Pavyzdžiui, valandų valandas sėdėjo prie interneto, godžiai rijo visokias pikantiškas naujienas ir vaizdinius – žodžiu, ieškojo to, ko dar negirdėjo ar nematė. Bet po šių „medžioklių“ dažnas pajunta vidinę tuštumą ir gali sau tarti: „Šitaip elgdamasis, aš švaistau dienas veltui. Tokia elgsena manęs nepraturtina ir neaugina. Negana to, esu įsuktas lyg į spiralę, skriaudžiu ir save, ir aplinkinius.“

Egipto dykumoje, kurioje nebuvo nieko, nebuvo ir tokių pagundų. Atsiskyrėliai neleido sau dykaduoniauti, visą laiką užpildė darbu ir malda. Todėl sunku patikėti, kad laiko eikvojimo jausmas kildavo ir didžiajam dykumos tėvui Sizojui. Galbūt jis tai pasakė skatinamas perdėto nuolankumo, o gal norėjo nusileisti iki mokinio būklės, idant šį padrąsintų ir sustiprintų?

Tačiau reikia žiūrėti į apoftegmos kulminaciją ir čia svarbiausias žodis „dėkoju“. Sizojas pats, regis, pasiekė savo dvasinės patirties viršūnę, kuri apnuogino jame gyvenančią tiesą ir leido pripažinti giliąją tikrovę, išgyventą Dievo akivaizdoje. Dažnas iš mūsų gali pasakyti, kad leidžia dienas tuščiai: blaškosi, vaikosi tuščių, nepasotinamų, jausmus kutenančių naujovių ir dėl to nesikremta, o jei ir kremtasi, tai tam, kad verkšlentų, nusiviltų ar netektų drąsos.

Sizojas nesiblaškė, o jei kažkada ir stokojo uolumo, jei kelias akimirkas negalvojo apie Dievą – štai ir pamanė, jog praleido laiką tuščiai. Bet, užuot sielojęsis, jis dėkoja Dievui. Ir už ką gi jis dėkoja?

Pažengusių dvasiniame kelyje patirtis rodo, kad dėkojama už patirtą ir suprastą silpnumą bei netobulumą, o rytojaus diena vėl pradedama iš naujo. Užuot skendus neviltyje dėl vis pasikartojančių klaidų, tikrai krikščioniškai didinga yra savęs paklausti: „Kaip silpnumai gali mane padaryti nuolankų, neišdidų? Kaip jie mane „prilaiko“, kad neišpuikčiau? Kaip jie gali sumažinti manyje egoizmą? Kaip jie gali mane apsaugoti nuo perdėto pasitikėjimo savimi ir nuo dvasinės puikybės? Kaip jie gali mane pastatyti į vietą? Pagaliau, kaip galiu dėkoti, kad šiuo metu esu silpnas?“ Iškyla galimybė silpnumą panaudoti dvasiniam tobulėjimui. Ar pasinaudosiu?

Parengė br. Lukas Skroblas OSB