AdventasVienas brolis pasakė abai Pemenui: „Jei apgailėtinai nusidedu, mintys mane graužia ir man priekaištauja: „Kodėl nusidėjai?“ Senolis jam atsakė: „Jei suklupęs žmogus, pasako: ‘nusidėjau’, viskas baigta.“

Dykumų vienuoliai buvo nusidedantys žmonės, kaip ir kiekvienas žmogus. Suklupę arba atkritę į tuos pačius sunkius prasižengimus, jie pajusdavo sąžinės priekaištus. Jauni vienuoliai dažnai neobjektyviai vertindavo žmogaus būklę, nes manydavo, jog dykumoje turės tyrą, angelišką ir šventą gyvenimą. Todėl suprantama, kad brolis atėjo pas senolį nusivylęs ir klausia, kaip jis galėjo nusidėti ir iš kur tokie minčių priekaištai?

Šis brolis tikrai laimingas. Pirmiausia jis sutiko abą Pemeną, kuris jam pasakė: „Jei suklupęs žmogus, pasako: ‘nusidėjau’, viskas baigta.“ Jis laimingas dar ir dėl to, kad, užuot užsisklendęs savyje ir ieškojęs išeities per save, ryžosi ieškoti pagalbos ir išdrįso išpažinti savo sunkumą kitam žmogui. Pagaliau jis laimingas, nes suprato vieną svarbiausių dalykų: pats iš savęs jis negali išeiti iš vidinių priekaištų ir gauti atleidimo. Jam reikia kito žmogaus.

Iš senolio atsakymo plaukia stulbinanti ir sykiu skausminga tiesa: nusidėjus pirmiausia svarbu ne klausti, „kodėl nusidėjau“, bet sugrįžti į malonės būklę nuolankiai išpažįstant savo kaltę. Pakanka pasakyti Dievui žodžiais ir širdimi ‘nusidėjau’ ir dangiškasis Tėvas atveria savo rankas ir širdį tarsi sūnui palaidūnui. Toks savo kaltės prieš Dievą išpažinimas neatleidžia nuo sakramentinio susitaikinimo reikiamybės, kaip tai padarė brolis, ieškodamas tikrumo, jog jo kaltės atleistos. Senolio patarimas ir malda sustiprino penitentą, liovėsi minčių priekaištai ir brolis galėjo tęsti kovą su nuodėmingais polinkiais.

Žvelgiant į šiandienę kaltės pajautą, tradicinė nuodėmės koncepcija – Dievo įsakymų nesilaikymas – regis, nebeveikia. Žvelgdamas į tradicinius nuodėmių sąrašus arba į sąžinės tikrinimo punktus šiandienis žmogus dažnai nesijaučia kaltas. Sąmoningai suvokti savo tikrąją autentišką kaltę – sunku. Tik paradoksalu – žmogus ir toliau kamuojamas įvairiausių kaltės jausmų. Todėl šiandien, kaip ir pirmųjų amžių dykumoje, kyla klausimai: iš kur šie kaltės jausmai? Iš kur kyla vidiniai priekaištai?

Šiandienė psichologija padeda suprasti, kad ne kiekvienas kaltės jausmas ir ne kiekvienas iš vidaus kylantis priekaištas yra tikroji kaltė. Kaltė gali plaukti iš sąžinės arba iš superego struktūrinio darinio. Tik iš sąžinės plaukianti kaltė yra tikroji ir realioji kaltė, o iš superego kylanti kaltė vadinama neurotine kalte.

Kaltės jausmas atsiranda tada, kai paaiškėja, kad yra pažeistos „tam tikro būdo“ normos. Realioje kaltėje pačios normos būna racionalios, kaip antai savęs ir kito gerovė, Dievo meilė ir pan. Tų normų pažeidimas įvykdomas sąmoningai, laisvu apsisprendimu. Autentiška kaltė suponuoja sveiką sąžinę, kuri gerai pažįsta asmens motyvus ir veiksmus. Neurotinė kaltė su savimi nešasi gėdą, pyktį ir priešiškumą.

Reali kaltė būna apgalvota, o neurotinė – kompulsyvi. Kaltės jausmai patys savyje nėra tikslus rodiklis, jog mūsų veiksmai geri ar blogi. Jausmų intensyvumas nėra tikro kaltumo išraiška. Todėl svarbu nesumaišyti sąžinės balso ir superego balso. Galima net baudžiančio superego savybes priskirti Dievui. Kristus atėjo, kad žmonės turėtų gyvenimą – kad apsčiai jo turėtų (plg. Jn 10, 10), bet būnant superego valdžioje tokios apstybės turėti negalima. Iškyla būtinybė nuolat gilinti sąžinės sampratą.

Tikroji kaltė skatina gailestį ir troškimą susitaikyti su Asmeniu – moralinių vertybių šaltiniu. Šis gailestis kyla, jei žmogus brangina ryšius su savo būties pagrindu. Reikia būti brandžiu ir atsakingu asmeniu, kad būtų galima gailėtis. Tik tada galima būti pajėgiam prisiimti kaltę, jei ryšiai su doros šaltiniu remiasi meile, pasitikėjimu ir gailestingumu. Brandus žmogus yra pajėgus priimti jam rodomą gailestingumą, nes ko vertas kalčių išpažinimas, jei netikiu Dievo gailestingumu.

Tikroji kaltė gali slypėti visai kitur, nei manyta iki šiol. Dažnai tai būna atsisakymas pažvelgti į pačiame žmoguje gyvenančią tiesą ir su ja susitaikinti. Žmogus dažnai nuo šios tiesos bėga, slapstosi, maskuoja arba ją slopina. Reikia daug drąsos ir nuolankumo (bet ypač Šventosios Dvasios šviesos) pažvelgti į savo patį giliausią vidų, jame sutikti Dievą ir Dievo meilės šviesoje šią tiesą atrasti bei išdrįsti pasakyti: „Nusidėjau.“

Tikrosios tiesos slėpimas gali būti susijęs su neteisingu Dievo įvaizdžiu. Iš tikrųjų nuodėmė nesužeidžia nei Dievo kūno (nes jam nereikia jo turėti), nei jo garbės ar orumo, kurį reikėtų atstatyti. Labiausiai yra sužeidžiamas nuodėmės tas, kuris ją padarė. Ir Dievas yra „sužeidžiamas“ per tai ir tiek, kiek yra sužeidžiamas jo meilės kūrinys – žmogus. Taikliai yra pasakęs šv. Tomas Akvinietis: „Dievą mes sužeidžiame tiek, kiek veikiame prieš savo pačių gėrį.“ Dar kažkas yra pasakęs, kad „tikros kaltės jausmo praradimas – tai žmogaus praradimas.“

Br. Lukas Skroblas OSB