Šv. Jono evangelijos 15 skyrius apie vynmedį ir šakeles yra vienas iškalbingiausių evangelisto tekstų. Jame išreiškiama būtinybė įeiti ir pasilikti Kristaus meilėje, kuri kaip medžio syvai teikia gyvenimą, veda gyvenimo vaisius ir atneša tobulą Kristaus džiaugsmą. Pačioje skyriaus pradžioje, Jėzus sako: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas“. (Jn 15,1). „Vynmedžio“ simbolis kelia bent du klausimus: iš kur evangelistas paima „vynmedžio“ simbolį ? Kaip ir kodėl jis Jėzų vadina tikruoju vynmedžiu ?

Iš kur kyla „vynmedžio“ simbolis ?

Simbolinė Jono evangelijos kalba kyla iš Senojo Testamento. Nuo senų laikų vynmedis, kartu su alyvmedžiu ir figmedžiu apibūdino Palestinos augmeniją. (plg. 1 Kar 5,5; Ag 2,19; Mch 4,4; Zch 3,10). Mozės pasiųsti žvalgai į Kanaaną grįžta nešini vynmedžio šaka su viena vynuogių keke (Sk 13, 23). Vynmedis, pats brangiausias izraelitų žemdirbių gėris, dažnai minimas Senajame Testamente pažodine ir perkeltine prasme. Išsigelbėjęs nuo tvano Nojus pasodina vynmedį, kuris žymi naujosios eros pradžią (Pr 9, 20). Giesmių giesmės knygoje, vynmedis gali nurodyti sužadėtinę (plg. Gg 1,14; 2,15; 6,11), tačiau dažniausiai „vynmedžio“ vaizdinys atspindi Izraelio tautos ir Sandoros Dievo santykį. Izraelio kaip vynmedžio egzistencija kyla iš Viešpaties, kuris jį ištraukė iš Egipto ir pasodino naujoje erdvėje: „Tu perkėlei vynmedį iš Egipto, ir, išvaręs kitas tautas, jį pasodinai“ (Ps 80,9).

Vynmedis turi nešti daug vaisių, nes Viešpaties plantacija turi „apreikšti jo šlovę“ (Iz 61,3; plg. 60,21). O Viešpats tai padarė iš meilės, kaip pažymi garsios Izaijo poemos pradžia: „Tebūna man leista sugiedoti savo mylimajam meilės giesmę apie vynuogyną: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą“. (Iz 5, 1-2). Dievas nori gyvenimo. Sandoros sudaryme žemės derlingumas yra vienas iš žadėtų palaiminimų tautai. Tačiau „vaisius“ yra kitokio lygmens. Izraelis turi duoti teisingumo vaisių per ištikimybę Vieninteliam ir per Įstatymo praktiką.

Tačiau Izraelio elgesys apvylė, Izaijo poema virsta skundu ir teismu (plg. Iz 5, 2b-6). O ir Jeremijas, iškeldamas stabmeldystės nuodėmę, išsako Viešpaties nusivylimą: „Ogi aš buvau tave pasodinęs it geriausią vynmedį, tikrai taurios rūšies ! Kaip tu galėjai pavirsti bjauriu ir laukiniu vynmedžiu ?“ (Jr 2,21). Vynmedžio nupuolimą pateikia ir Ezechielis: „ jo tvirtasis kamienas išdžiūvo ir ugnis jį surijo“ (Ez 19,22). Psalmistas savo ruožtu teigia: „Ateik ir globok, ką tavo dešinė pasodino, jauną kamieną, kurį sau stiprų išauginai. Mūsų priešai jį sudegino ir nukirto“ (Ps 80, 16-17). Tačiau paskutinis Viešpaties žodis nėra sunaikinimas, nes jo ištikimybė amžina; ją jis vėl parodys, kai tai skelbia antroji vynuogyno giesmė Izaijo knygoje: „Tą dieną giedokite giesmę apie šaunų vynuogyną [….] ateityje Jokūbas vėl suleis šaknis, Izraelis pražys ir suklestės, visą pasaulį pripildys vaisių“ (Iz 27,2.6).

Kaip Jėzus tampa tikruoju vynmedžiu ?

Jono evangelijos 15 skyrius semiasi įkvėpimo būtent iš šios biblinės tradicijos apie Izraelį – vynmedį. Jis perimą biblinę perspektyvą ir terminus. Ištarmė „Aš esu“ (gr. Ego eimi) po kurio eina pažyminys, yra Jonui būdinga apreiškimo formulė, kaskart kitaip išreiškianti, kas yra Jėzus žmonėms jo išganymo misijoje. Išskyrus Jn 11,25, pažyminys yra konkretus vaizdinys, turintis simbolinę vertę, kaip antai, Duona (Jn 6,35), pasaulio Šviesa (8,12), Durys (Jn 10,7.9), Ganytojas (Jn 10,11), Kelias (Jn 14,6). Kitaip nei šie atvejai, „vynmedis“, žvelgiant į tai, kas buvo pasakyti apie Dievo tautą, iškelia kolektyvinį vaizdinį. Jn 15,2 kalbama apie „šakeles“, kurios yra „mano“. Tačiau, vėliau Jėzus išskiria „vynmedį“ ir „šakeles“, sakydamas: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (15,5).

Iškyla tam tikras paradoksas: kaip Jėzus, atskira būtis, kuri sako AŠ ir „mano Tėvas“ gali savyje talpinti daugumą ? Kaip jis gali būti vynmedis, susikabinęs su šakelėmis, ir kita vertus, būti kitas nei šakelės ? Ieškant atsakymo į šiuos klausimus svarbu pastebėti, kad kitaip nei sinoptikai, norėdamas pasakyti „vynmedis“, Jonas naudoja graikišką žodį ampelos, o ne ampelon. Net jei graikiškoje Biblijoje ir vienas, ir kitas terminas nurodo Izraelį, ampelos nurodo atskirą augalą – vynmedį, tuo tarpu ampelon nurodo augalų visumą – vynuogyną.

Pasirinkdamas ampelos, evangelistas išsaugo Jėzaus ypatingumą tuo pat metu išlaikydamas jame šakelių daugumą. Šį kalbos paradoksą, galima paaiškinti ir pažvelgus į ano meto žmogaus supratimą. Semitas individualiam asmeniui galėjo laisvai priskirti kolektyvinę dimensiją, neatimant iš jo jo individualumo. Dėka savo statuso ar vaidmens, asmuo galėjo išreikšti visą grupę žmonių. Adomas yra ir kartu nėra visa žmonija, „žmogaus Sūnus“ dažnai suprantamas ne tik kaip individas, bet ir kaip tas, kuris nurodo visą Izraelį. Žodžiu, semitinio mentaliteto žmogui, riba tarp individo ir visuomenės nėra taip stipriai nubrėžta kaip šiandien.

Žodžiai „Aš esu tikrasis vynmedis“ įgauna prasmę tik iš to, kas seka: „o mano Tėvas – vynininkas“. Šis sakinys aiškiai parodo, kad Jėzus save tapatina su vynmedžiu, apie kurį kalbėjo pranašai, kitados pasodintas Dievo, tapęs jo meilės objektu, t. y., Sandoros bendrija. Labai svarbus žodelis „tikrasis“. Jis išsako išsipildymo ir išskirtinumo mintį. Atrandama vynmedžio subordinacija vynininko atžvilgiu, ta pati, kuri Senajame Testamente nurodė ryšį tarp Dievo ir jo tautos. Kaip tik šioje vietoje iškyla Jono teologinės minties stiprumas. Prieš Dievą jis pastato ne tautą, o patį Sūnų. Tik Jis vienas yra vynmedis, kuris veda vaisingas šakeles.

Po ilgų ir pakartotinų Dievo raginimų ir žmonių atsako nesėkmių, Sūnus savo asmenyje įgyvendina su kaupu tai, ko siekė vynmedžio vaizdinys. Jis suteikia kūnišką pavidalą šauniajam vynuogynui, kurį skelbė Izaijas: „Tą dieną giedokite giesmę apie šaunųjį vynuogyną. Aš, Viešpats, prižiūriu jį ir nuolatos palaistau; kad jam kas žalos nepadarytų, saugau jį naktį ir dieną“ (Iz 27,2-3).

br. Lukas Skroblas OSB