prisikėlimasOntologinio išgelbėjimo troškimas žmogų neramino visais laikais. Kaip ir anksčiau, taip ir šiandien žmogus visa savo būtimi klausia: kaip bus įveikti žmogiškieji būviai ir būsenos, kurias žmogus išgyvena kaip neišvengiamai duotas bei skausmingas ? Atsakymo į šį klausimą ieško kiekviena religija. Šiandien daugumai žmonių (net krikščionių) labai imponuoja rytietiškų religijų ir filosofijų reinkarnacijos mintis, kuri tvirtina daugelio egzistencijų ir atgimimų būtinybę, einant išsivadavimo keliu. Visuomenės apklausos rodo, kad reinkarnacija tiki apie 10 proc. Europos krikščionių, o Lietuvoje net kas trečias save laikantis kataliku tiki persikūnijimo galimybė. Tokio išsivadavimo siekiama savo asmeniniais nuopelnais. Tačiau tokia išsivadavimo perspektyva prieštarauja krikščioniškajai doktrinai, kuri teigia žmogiškos egzistencijos vienkartiškumą, o savo skausmingo žmogiškojo būvio individas neįstengia pašalinti savo jėgomis.

Reinkarnacija

Žodžiu „Reinkarnacija“ (lot. pakartotinis įsikūnijimas, pakartotinis tapimas žmogumi), žymimas mokymas, teigiantis, kad gyvos būtybės siela po mirties susijungia su kitos gyvos būties kūnu kitam gyvenimui. Tvirtas tikėjimas atgimimų ratu, kurį lemia susikaupę neigiami ankstesnių poelgių padariniai, priklauso seniausiems induizmo ir budizmo klodams. Tarptautinė katalikų teologų komisija dokumente „Kai kurie šiuolaikiniai eschatologijos klausimai“ (1992) teigia, kad šiandien nemažai žmonių lengvai pritaria reinkarnacijai dėl to,kad šis žemiškas gyvenimas jiems atrodo per trumpas, norint realizuoti visas žmogaus galimybes ir ištaisyti visas jame padarytas klaidas (nr. 9,1). Teologai trumpai nurodo keturias reinkarnistinės antropologijos tendencijas šių dienų Vakarų pasaulyje:

1) Žemiškų egzistencijų yra daug. Dabartinis žmogaus gyvenimas nėra pirmasis gyvenimas ir nebus paskutinis. Žmogus jau gyveno anksčiau ir jis gyvens dar daugiau ar mažiau kartų vis kitame materialiame kūne.

2) Žmogaus prigimtyje slypi įstatymas, kuris skatina nuolatinei pažangai tobulumo link. Šis įstatymas veda sielas į vis kitą gyvenimą ir neleidžia joms nei sugrįžti, nei galutinai sustoti. Šitaip yra pašalinama galutinio pasmerkimo galimybė. Po daugelio ar keleto amžių visi pasieks galutinį grynos dvasios tobulumą.

3) Galutinio tobulumo siekiama savais nuopelnais. Kiekviename naujame gyvenime, siela daro pažangą sulig jos pastangomis. Kiekvienas padarytas blogis bus atitaisytas asmeniniu atsiteisimu, dėl kurio dvasia kentės naujuose ir skausminguose įsikūnijimuose.

4) Darydama pažangą galutinio tobulumo link, siela persikūnys vis mažiau materialiame kūne. Šia prasme, siela siekia visiškos nepriklausomybės kūno atžvilgiu. Eidama šiuo keliu, siela pasieks galutinę būklę, kurioje ji bus išvaduota amžinai iš savo kūno ir bus nebepriklausoma nuo medžiagos (Ten pat. nr. 9. 2. 1. – 9. 2. 2. – 9 . 2. 3. – 9 . 2. 4.).

Rytietiškos teorijos transformacija

Šie keturi elementai trumpai susistemina vakarietiškąją reinkarnacijos teoriją. Tačiau svarbu suprasti, kuo vakarietiška reinkarnacijos interpretacija skiriasi nuo rytietiškosios ir kaip pirmoji transformavo antrąją. Prof. kun. Rimas Skinkaitis parodo, kad vakarietiškoji koncepcija yra sinkretinis darinys, apimantis europietiškąją žmogaus sampratą ir hinduistų tikėjimą apie nuolatinį persikūnijimą. Šis darinys atmeta budistiškąjį pesimizmą, hinduistinį negatyvą ir pabrėžia šios teorijos pozityvumą (Plg. Skinkaitis R. Reinkarnacijos samprata Rytų ir Vakarų kultūrose krikščioniškojo mokymo požiūriu // SOTER. 2011. 40 (68). p. 23.) Remdamasis Jacques Depuis tvirtinimais, profesorius detaliau atskleidžia šios transformacijos ypatumus.

1) Hinduistai tiki, kad žmogus pasmerktas keliauti iš kūno į kūną. Jų akimis – tai pasmerkimas, būtinybė ir neišvengiamybė. Tuo tarpu, vakariečiams – tai savotiška ciklinė nemirtingos sielos evoliucija, begalinis žmogaus tapsmo procesas, susijęs su šiuolaikiniu evoliucionizmu ir pažangos optimizmu. Ši evoliucija atnešą naują pozityvią galimybę.

2) Rytuose dabartinis gyvenimas yra praeito gyvenimo pasekmė, Vakarams – tai galimybė dabar elgtis kitaip. Iš pastarosios prielaidos seka itin svarbus pastebėjimas: Vakarai nepaprėžia moralinio priežasties ir pasekmės ryšio.

3) Rytiečiai siekia išsilaisvinti iš atgimimų rato, nes šį procesą jie supranta kaip neigiamybę, tuo tarpu vakariečiai teigia priešingai: šį procesą reikia ne sutrumpinti, o prailginti. Tikslas – kuo ilgiau gyventi žemėje ir mėgautis jo gėrybėmis (Ten pat. p. 24. (Autorius remiasi Depuis J. Reincarnazione // Dizionario di teologia fondamentale. Assisi. 1990.)

Tokios gyvensenos koncepcija gali sukelti didelių socialinių problemų. Prof. Skinkaitis jų pateikia bent tris:

1. Žmogus neturi tikros šeimos: pagal reinkarnacijos modelį vaikai egzistavo anksčiau nei tėvai jiems suteikė materialų kūną. Vaikai, prieš gimdami šioje šeimoje, jau buvo kitos šeimos ir prieš tai dar kitos šeimos (gal net kitos tautos, valstybės, rasės) vaikais.

2. Nelieka lytinės tapatybės: žmogus gali persikūnyti tai į vyrą, tai į moterį.

3. Išnyksta esminis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno: žmogus gali atgimti gyvūnu, gyvūnas – žmogumi.

Sielos ir kūno vienovė

Nesunku pastebėti, kad reinkarnacijos teorija radikaliai prieštarauja pagrindinėms krikščioniškojo apreiškimo ištarmėms. Skiriasi pirmiausia žmogaus antropologinis supratimas. Reinkarnacijos teorija (tiek rytietiška, tiek vakarietiška) tvirtina griežtai dualistinę žmogaus koncepciją. Šios koncepcijos teigimu, kūnas tėra paprastas sielos įrankis, kuris apleidžiamas po kiekvienos žemiškos egzistencijos ir paimamas kitas, visai naujas. Tuo tarpu krikščionybė gina dualumą, kuris teigia sielos ir kūno vienovę. Žmogus nėra tikrovė, sudaryta iš dviejų dalių.

Siela ir kūnas yra du ontologiniai vienintelės žmogaus egzistencijos principai. Šią doktriną nepajudinamai įtvirtino šv. Tomas Akvinietis. Jo teigimu, siela ir kūnas yra du metafiziniai principai žmogaus prigimtinėje vienovėje, todėl bet koks žmogaus veiksmas yra „viso žmogaus veikimas“ (De Veritate 10.8, ad 5). Kūnas nenuvertintinas iškeliant sielą. Be kūno siela būtų tarsi nukirsta ranka (Teo. Sum. I a. q. 75, a. 2). Tuomet siela ne tik, kad negalėtų būti asmuo (III Sent., d. 5. q. 3. a. 2), bet ji negalėtų ir pereiti į būtį (II Contra gentiles 68), nes kūnas yra jos egzistavimo sąlyga. Šv. Tomo teigimu, kūnas nėra nei sielos kalėjimas, nei kliūtis, nei paprasčiausias įrankis (II Contra gentiles 68).

Todėl antropologiniu požiūriu, siela ir kūnas nėra du atskirti ar vienas ant kito sugulę sluoksniai. Visas žmogus yra siela ir visas žmogus yra kūnas. Žmogus suprastinas kaip viena tikrovė, vienas būvis. Be to, sielos ir kūno vienovė yra būtina sielos išganymui.

Atpirkimas kito dėka

Eschatologijos lygmenyje, reinkarnacija teigia, kad siela išsigelbsti savo pastangomis, tai atpirkimas savo paties dėka. Tai absoliučiai prieštarauja krikščioniškai pozicijai, kuri tvirtina atpirkimą kito dėka. Šiuo požiūriu, nuolatinių persikūnijimų tikėjimas totaliai neigia Kristų kaip Atpirkėją. Krikščionišku požiūriu, tai pati didžiausia reinkarnistinės teorijos klaida. Tuo tarpu, Kristaus įsikūnijimas, gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas apreiškė ne tik Dievo meilę, bet sykiu ir žmogaus būvį jam pačiam. O šis būvis žmogų pastato dramatiškos jo padėties akivaizdoje. Jis pasako, kad žmogus savo pastangomis, kiek gyvenimų begyventų, negali išsilaisvinti iš primestų kančių ir vergijos. Savo jėgomis žmogus negali įveikti jame slypinčio prigimtinio blogio. Visos jo pastangos yra pasmerktos bergždumui.

Kaip tik dėl to pats Dievas įžengė ir įsikūnijo į žmogaus būvį konkrečiu ir istoriniu pavidalu, kad išvaduotų jį iš mirties beprasmybės. Tiesa, įsikūnijimas vis dar palieka žmogų skendėti klausimuose, nes istorija ir pats žmogaus būvis vis dar siekia pilnatviško išgelbėjimo įgyvendinimo. Žmogus vis dar dejuoja, laukdamas įvaikinimo ir kūno atpirkimo (plg. Rom 8,23). Tačiau išvadavimas jau realiai įžengia į gyvenimą kaskart, kai žmogus dalyvauja Jėzuje Kristuje ir per jį apreikštoje Dievo meilėje, nes jis tampa tuo, kuo būti yra sukurtas – Dievo paveikslu (plg. Pr 1, 26-27).

Kiekvienam krikščioniui išlieka būtinybė nuolat klausti: kaip per Jėzaus kruviną auką mirtis ir nuodėmė buvo vieną kartą ir visiems laikams nugalėta (plg. Rom 6, 5-11); Kaip nuodėmė mano gyvenime nebekaraliauja (plg. Rom 5,21), nors nuodėmingi polinkiai ir lieka iki galo neįveikti? Kaip gyventi šia tikrove realiai šiame gyvenime ir šiame kūne? Kaip būdamas priklausomas vis dėlto galiu Šventąja Dvasia būti laisvas? Kaip per Šventąją Dvasią santykis su Kristumi įgalina supanašėti su juo ir todėl atneša tikrumą, kad per mirtį man bus leista galutinai dalyvauti prisikėlusio Išganytojo pergalėje, nors dabartinis gyvenimas ir toliau yra ženklinamas kančios? Kaip tik tai svarbu: krikščionys turi tvirtą ateitį. Jis žino, kad po šio gyvenimo jo laukia amžinasis gyvenimas, o tai reiškia jo žemiškojo ir vienintelio kūno prisikėlimas, tuo tarpu „persikūnydamas žmogus tampa įkaitu aklo ir neaiškios krypties proceso, galinčio nulemti būsimojo gyvenimo kokybę“ (Skinkaitis A. p. 30).

Gyvenimo neįmanoma pakartoti

Trečias radikalus krikščionybės skirtumas su reinkarnacijos teiginiais išnyra savaime: šio gyvenimo vienkartiškumas. Tarptautinė katalikų teologų komisija teigia, kad krikščionis šio žemiškojo gyvenimo trumpumą turi įsisąmoninti todėl, kad jis vienintelis (nr. 10.4). Žmogaus gyvenimo vienkartiškumas aiškiai parodo jo rimtumą. Žmogaus gyvenimo neįmanoma pakartoti. Kadangi žemiškasis gyvenimas yra kelias į eschataloginę tikrovę, būdas, kaip juo žengiame, turi neatšaukiamų padarinių. Todėl kūniškasis gyvenimas veda mus į amžinąją paskirtį“ (nr. 10.1).

Iš to, kuo žmogus tiki, formuoja jo dabartį ir duoda gyvenimui kryptį. Krikščionis, tikėdamas gyvenimo vienkartiškumu, jaučiasi atsakingas už savo elgseną, nes šis gyvenimas jam vienintelis. Gyvenimas jam – rimtas dalykas, su kuriuo negalima žaisti, kaip patinka. Tuo tarpu, tikėdamas persikūnijimų daugybe, žmogus gali laisvai pateisinti savo gyvenimo netgi amoralumą (ypač vakariečiai), nes yra galimybė pasitaisyti kitame gyvenime. Moralinis šio gyvenimo imperatyvas susilpnėja, maža to, netenka reikšmės.

Teologai labai įtikinamai atsako į reinkarnistinės sampratos teiginius. Jie sako: „Taip žmogaus gyvenimas per trumpas jame padarytoms klaidoms įveikti ar atitaisyti, tačiau eschatologinis nuskaistinimas bus tobulas. Lygiai taip pat neįmanoma per tokį trumpą vienintelio žemiškojo gyvenimo laiką įgyvendinti visas žmogaus galimybes, tačiau galutinis prisikėlimas šlovėje suteiks žmogui būvį, pranokstantį visus jo troškimus“ (nr. 9.1).

Br. Lukas Skroblas OSB