T. Grigalius, pakviestas vysk. Eugenijaus Bartulio, 2014 m. birž. 27 d. skaitė paskaitą Šiaulių vyskupijos kunigams. Publikuojame sutrumpintą variantą.

Jūsų ekscelencija, brangūs Broliai \ir bičiuliai\ kunigystėje, esu laimingas, galėdamas šiandien būti su jumis. Tiesą sakant, kai Vyskupas Bartulis pakvietė mane į šį susitikimą prieš keletą dienų, aš, paprašytas Tėvo Prioro kalbėti jums, šiek tiek supanikavau, bet neilgam. Tuoj pat mes su Tėvu \Kazimieru, mūsų\ Prioru, supratome, kad negalime praleisti šios progos - būti su jumis ir pasidalinti ta bendryste, kuri mus vienija. Mes, Palendrių vienuoliai, neturime apaštalavimo misijos už vienuolyno sienų. Diocezijoje mes nesame labai matomi.

Bet norėtume, kad jūs žinotumėte, jog laikome kiekvieną iš jūsų savo širdyje bei maldoje ir mūsų durys visuomet atviros jums, kai tik iškyla gilesnės maldos, draugystės, taikos bei poilsio poreikis. Bažnyčia yra vienas mistinis Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, Kūnas. Jame yra daug narių, atliekančių skirtingas tarnystes. Mes, vienuoliai, nors ir nedažnai matomi už vienuolyno sienų, turime pašaukimą veikti ir bendradarbiauti su kunigais, aktyviais pastoracijoje. Mes tai darome užtarimo malda, o taip pat liudydami visu mūsų gyvenimu, kuris organizuotas taip, kad teiktume pirmumą paprastam brolių „buvimui drauge“ Dievo akivaizdoje. Mažos bendruomenės atveju turbūt geriausiai matyti, kas yra visos Bažnyčios gyvenimo esmė – brolių Kristuje, įsūnytų Tėvo vaikų bendrystė.

Kaip sako 132 psalmė: “Ecce quam bonum et iucundum habitare fratres in unum”. „Štai kaip gera ir malonu broliams gyventi vienybėje“. Tai yra Bažnyčia, kurią visi pašaukti statyti drauge, vadovaujant Kristui, Šventosios Dvasios meilėje. Dažnai yra primenama, ir mes visi teoriškai žinome, kad mūsų veikla turi natūraliai išplaukti iš to, kas esame, iš mūsų buvimo Dievo vaikais, Viešpaties Jėzaus broliais ir bendradarbiais. Žmogaus prigimtis vienoda tiek klauzūroje, tiek ir už jos ribų. Mes turime tokius pačius siekius, troškimus, bet ir tokius pat sunkumus bei pagundas. Mes, vienuoliai, pilnai suprantame, kaip sunku jums, kunigams, įvykdyti savo pastoracinę misiją pasaulyje, kuris taip dažnai yra abejingas tikėjimui arba net priešiškas jam.

Daugeliui iš jūsų pažįstamas jausmas, kad dirbi vienumoje, stokodamas bendruomenės palaikymo, tokio, kuris randamas vienuolyne. Palendriai visuomet pasirengę suteikti jums moralinį palaikymą bei atgaivą, pasitikti jus, kaip taikos oazė, kai tik norėsite pailsėti ar pasisemti įkvėpimo - sau ir visiems tiems, kam tarnaujate. Mes kviečiame jus semtis įkvėpimo, kurį pati benediktiniška aplinka spinduliuoja ir padaro prieinamą. Savo paskutiniame paraginime “Evangelii Gaudium” Popiežius Pranciškus ragina mus pasišvęsti naujajam evangelizavimui. Evangelija turi būti pasiūlyta kiekvienam be išimties, ne kaip sunki pareiga, kurią žmogus priimtų dėl baimės būti nubaustu, bet kaip iš tiesų geroji ir džiaugsmingoji naujiena, kuri tokia ir yra, kaip kvietimas į puotą, į gyvenimo pilnatvę ir į džiaugsmingą Komuniją su Dievu bei mūsų broliais ir seserimis. Kad tai įvyktų, mes patys turime būti evangelizuoti ir nuolatos re-evangelizuoti, turime išgyventi, vėl ir vėl pakartoti mūsų susitikimo su Dievu patirtį. Šis susitikimas su Dievu turi būti iš naujo atrastas ir diena iš dienos atnaujintas.

Leiskite man pasidalinti su jumis tuo keliu, kuriame patyriau šį susitikimą su Dievu, o taip pat tais atradimais, kuriuos padariau laikui bėgant, ir kuriuos laikau brangiausiais perlais, galinčiais perkeisti visą asmens gyvenimą (egzistenciją). Gimiau 1949 metais Amerikoje, Niujorke. Mano tėvai buvo labai geri, mylintys žmonės, bet nebepraktikuojantys tikėjimo. Vienintelis religinis išsilavinimas, prieinamas man, atėjo iš senelės ir tetos. Deja, jos priklausė Jehovos liudytojams. Kaip žinote, ši fundamentalistinė religija yra kupina klaidų. Jehova daugeliu atžvilgiu yra tik Senojo Testamento Dievo karikatūra. Nėra Trejybės, Jėzus yra pirmas kūrinis, angelas, kuris tapo tobulu žmogumi Jėzumi, o Dvasia reiškia ne daugiau kaip beasmenę Dievo jėgą ar energiją. Šioje religijoje nėra Eucharistijos, o tik tuščias „prisiminimas“ – kai kartą per metus tikintiesiems rodoma duona ir taurė, bet praktiškai niekam neleidžiama tos duonos laužyti.

Taipogi klaidinga yra ir žmogaus vizija: nėra sielos nemirtingumo, jokios tikros bendrystės su Dievu, tik atsidavimas, paklusnumas ir tarnystė, ir jokios palaimintosios Dievo vizijos anapusybėje. Pagal šį mokymą tik kai kuriems išrinktiesiems, kurių yra 144, 000, iš anksto lemta „karaliauti su Kristumi“ rojuje. Likusiai žmonijos daliai belieka tik amžinojo gyvenimo perspektyva žemiškame rojuje, kuris bus sukurtas ... „pačioje artimiausioje ateityje“, kai visi, nepritariantys Jehovos liudytojų mokymui bus sunaikinti paskutiniame eschatologiniame mūšyje. Štai ko buvau mokomas, būdamas vaiku, o dešimties metų svajojau tapti misionieriumi. Nepaisant skaitlingų klaidų, šioje patirtyje buvo ir teigiamų bruožų: pirmiausia, tai santykis su Švento Rašto žodžiais ir su Evangelijos Jėzumi. Net jei daugelis tų žodžių buvo klaidingai aiškinami, jie tapo tarsi sėkla, pasėta mano širdyje, kuri ateityje turėjo atnešti vaisių.

Be kita ko, Jehovos liudytojai turėjo gerą bendruomenės jausmą, draugystę tarp žmonių, kurie buvo, nors ir stipriai suklaidinti, bet labai nuoširdūs, pasišventę ir labdaringi, ypač tiems, kurie dalijosi tuo pačiu tikėjimu arba kuriuos jie turėjo vilties atversti. Buvau dvylikos metų, kai tėčio įtakojamas, palikau šią religiją, taigi sunkiausiu brendimo laikotarpiu buvau prisiekusiu bedieviu, priešišku bet kokiai personalizuoto Dievo idėjai. Ir vis dėlto ne už ilgo pajutau poreikį ieškoti gyvenimo prasmės. Ir ėmiau į valias pliuškentis įvairiuose nepersonalistinio dvasingumo vandenyse – budizme, induizme ir netgi Scientologijoje.[...] Nepaisant didelės sumaišties, manau, kad giliai pasąmonėje ieškojau autentiškos meilės, tikros draugystės, o žmonės, kuriuose visgi turėjau malonę tai rasti, iš tiesų padėjo man keliauti Dievo link. Vienas iš tokių artimų draugų supažindino mane su Anglikonų-katalikų bažnyčia ir pasiūlė pradėti ruoštis krikštui.

Atostogų metu Prancūzijoje tas pats draugas nuvežė mane į Solesmes, kur atradau benediktiniškos liturgijos ir maldos grožį. Buvau pakrikštytas Niujorke 1972 metų Velykų vakarą, o jau metais vėliau įstojau į Solesmes vienuolyną. Ten gyvenau 25 metus. Daviau įžadus, studijavau teologiją ir tapau kunigu. O prieš 16 metų buvau atsiųstas čia į Lietuvą dalyvauti Palendrių vienuolyno fundacijoje. Kuo norėčiau pasidalinti su jumis, tai Dievo atradimais, kuriuos padariau savo atsivertimo metu, ir per tuos metus, kai buvau vienuoliu ir kunigu. Tie atradimai man buvo ir tebelieka labai brangūs, ir tikiuosi, kad jie gali pasitarnauti ir jums, jūsų troškime atnaujinti ne tik krikšto malonę, bet ir malonę, gautą rankų uždėjimu, kai tapote Kristaus bendradarbiais, kartu su Juo tarnaujančiais žmonėms - Dievo tautai.

Tapus krikščionimi, mano pirmas atradimas buvo Trejybės slėpinys, kuris yra iš esmės tikrosios dieviškosios tėvystės slėpinys. (Atsimenu, kad kartą, kai man buvo 20 metu, dar būdamas pagonis, klausiau vienų Mozarto Mišių įrašą. Klausydamas įspūdingą, dramatišką Credo atlikimą, ėmiau skaityti lotyniško teksto vertimą ir buvau paveiktas dieviškojo slėpinio pateikimo gelme. Vėliau, jau ruošdamasis krikštui, pagaliau ėmiau suvokti, kad Dievas nėra tas tolimas, dažnai rūstus šeimininkas, tas nuolat budintis policininkas, kurio Jehovos liudytojai mane mokė bijoti.   Kita vertus, jis nėra ir tas neapibrėžtas difuzinis beasmenis dvasinis principas, kuriame būdamas šiek tiek pasimetęs paauglys, svajojau prarasti arba ištirpinti savo asmenybę. (Kartais šiandien nemažai tariamų „rafinuotų“ žmonių įsivaizduoja, kad ši budistų dvasingumo samprata yra pranašesnė už mūsų vakarietišką asmeninio Dievo sąvoką. Iš tiesų, tai gali atrodyti aukščiau už Dievo policininko idėja, bet ne už autentišką apreiškimą apie mūsų gyvąjį Dievą, kuris yra trivienis Dievas.)

Dievas yra dosnus, karštai mylintis Tėvas. Jis yra Tėvas taip intensyviai, kad nuolat gimdo ir neša savo „glėbyje“, (tai reiškia, Šventosios Dvasios meilėje), savo Amžinąjį Sūnų, kuris yra jo Žodis, jo tobulas esybės paveikslas, jo šlovės atšvaitas. Negana to, prieš pasaulio sukūrimą, Dievas laisvai išsirinko mus savo Sūnuje, jis laimino mus visokeriopa dvasine palaima, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jo įsūniais. Šis dieviškasis sprendimas mus įvaikinti Kristuje Jėzuje yra iš tikrųjų vienintelė priežastis dėl ko Dievas, išeidamas iš savęs, sukūrė pasaulį. Tai buvo pirmasis tikrai didysis sprogimas, meilės sprogimas, kuris įvyko Dieve prieš pasaulio sukūrimą, dar prieš kosminį didįjį sprogimą, įvykusį, pagal mokslininkus, materialinės visatos pradžioje. Dievas iš anksto numatė mus ir paskyrė mus tapti panašius į jo Sūnų, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje.

Kaip Dievo vaikai mes dabar esame pašaukti tapti šventi, nes mūsų Tėvas yra šventas. Būti šventu, tai nuolankiai ir dėkingai priimti Dievo malonę, kad galėtume dalyvauti Švenčiausiosios Trejybės gyvenime, kaip įvaikinti sūnūs Dievo Sūnuje, Šventosios Dvasios meilėje. O kaip kunigai, mes esame vadinami ne tik vaikais, bet ir tėvais. Iš Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvo kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi savo vardą, savo tikrovę, savo kilnumą. Tam tikra prasme, mes esame Dievo Tėvo atstovai žmonių akivaizdoje, kaip buvo ir Kristus, kuris atėjo apreikšti savo Tėvo vardą ir parodyti žmonėms jo mylintį, gailestingą veidą. „Kas mane yra matęs, – sakė jis Pilypui, – yra matęs Tėvą.“

Būdami kartu su Kristumi Dievo Tėvo pavaduotojais, mes turime mylėti visus žmones, kaip vaikus, kuriuos Dievas mums davė. Mes turime jiems nesavanaudiškai tarnauti, dosniai ir su karšta meile atiduodami, ką mes turime, visą savo energiją ir net savo gyvybę. Antras mano nuostabus atradimas, tapus kataliku, buvo Įsikūnijimo slėpinys ir jo neįkainuojamos pasekmės: Eucharistija, Marijos Dieviškoji Motinystė, Bažnyčia kaip Kristaus mistinis Kūnas ir kaip šventųjų bendravimo pilnatvė. Po savo atsivertimo aš ėmiau suprasti, kad Jėzus Kristus yra žymiai daugiau negu grynai žmogiškas mokytojas arba pranašas, žymiai daugiau negu tas angelas, tasai, anot Jehovos liudytojų, pirmasis Dievo kūrinys, kuris po to atsirado pasaulyje kaip paprastas žmogus.

Atvirkščiai, Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, amžinasis Dievo Sūnus, kuris dėl mūsų žmonių ir dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus ...priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Jis paaukojo savo gyvybę už mus ant kryžiaus, jis prisikėlė iš numirusių, atidarydamas mums vartus į amžinąjį gyvenimą. Jis į mūsų širdį siuntė Šventąją Dvasią, dieviškosios meilės ugnį ir neišsemiamą malonės šaltinį. Jis mums paliko savo Eucharistiją, kuri yra jo mirties ir prisikėlimo atminimas iki pasaulio pabaigos. Eucharistijoje sudabartinama Kristaus auka, kurią jis aukojo vieną kartą visiems laikams ant kryžiaus ir kurią jis nuolat pristato Tėvui, užtardamas mus danguje. Šventose Mišiose tinkintieji gali pasiaukoti Tėvui su Kristumi ir maitintis Kristaus gyvybės duona.

Kaip kunigai, mes esame Kristaus bendradarbiai, švenčiant Eucharistiją, skelbiant evangeliją, statant Bažnyčią kaip Kristaus bendriją. Vargas mums, jeigu gerosios naujienos neskelbiame, jeigu Šventų Mišių nešvenčiame, jeigu Kristaus bendrijos nestatome Šventosios Dvasios meilėje. Tačiau mes esame tik silpni žmonės. Mes nešame Dievo malonę moliniuose induose. Norėdami tinkamai atlikti Dievo tautoje savo kilnią, svarbią, ir didelę misiją, norėdami joje surasti savo pilną džiaugsmą, turėtume nuolat pasilikti vienybėje su Kristumi, kaip šakos Viešpaties vynmedyje. „ Be manęs,“ sakė Jėzus apaštalams, jūs nieko negalite padaryti. Norėdami pasilikti vienybėje su Kristumi, turime tris priemones.

Pirmoji yra malda. Antroji - eucharistijos įgyvendinimas savyje. Trečioji - Šv. Benedikto vadinamas „gerojo uolumo“ praktikavimas. Mes praktikuojame įvairias maldos formas: pirmiausia tai Dievo žodžio apmąstymas arba meditacija. Yra taip pat žodinė malda, ypač psalmių giedojimas, valandų liturgijos metu. Jūs žinote, kad mes Benediktinai esame įsipareigoję intensyviai ir iškilmingai atlikti šią Opus Dei – Dievo darbuotę. Tai yra tarsi mūsų brangiausias lobis, ir mes labai džiaugiamės, kai galime juo pasidalinti su kitais. Raginu jus, brangūs broliai kunigai, neapleiskite savo valandų liturgijos. Suprantu, kaip esate užsiėmę, ir kartais brevijorius atrodo ne kaip džiaugsmo šaltinis, bet kaip sunki našta.

Bet iš tikrųjų tai yra galinga vieša visos Bažnyčios malda, atliekama kartu su Kristumi, mūsų galva ir su visais angelais ir šventaisiais danguje. Ypač dabar, kai lietuviško brevijoriaus tomai yra arba greitai bus vienas po kito išleidžiami, kiekvienas turi progos atrasti Valandų Liturgijoje neišsemiamo dvasinio peno šaltinį sau ir savo parapijiečiams. Šalia žodinės maldos yra protinė arba vidinė malda tyloje. Bet, pagal Bažnyčios tėvus, ypač Origeną ir Šv. Joną Kasijoną visose maldos formose, nesvarbu ar tai bus žodinė ar protinė, mes galime surasti keturias pagrindines sielos būsenas : maldavimus prašant Dievo malonės sau, pažadus arba pasiaukojimus Dievui, kitų užtarimus, ir dėkojimus, kurie apima taip pat šlovinimą ir adoraciją.  Maldavimas yra tarsi mūsų nuolatinio atsivertimo pirmasis etapas, – etapas į kurį reikia labai dažniai sugrįžti. Tai yra paprastos atgailos aktas.

70 kartų per dieną ar daugiau, mes atmetame išsiblaškymą ir Dievo užmiršimą, grįžtame tikėjimu ir viltimi į Viešpaties artumą, kaip elgetos, kaip silpni varguoliai ir prašome Dievo malonės. Labai dažnai dienos ar nakties bėgyje mes galime šaukti: Viešpatie Jėzau, aš esu silpnas, esu prislėgtas, esu nusidėjėlis, pasigailėk manęs. Ši malda mus skatins dažnai atlikti išpažintį. Žinoma, mes esame Dievo gailestingumo įrankiai visiems žmonėms. Kad galėtume gerai likti šią svarbią pareigą mes turime trokšti kuo dažniausiai patirti Dievo gailestingumą mūsų atžvilgiu. Pažadai arba lotyniškai vota – pirmiausi reiškia aukoti ką nors Dievui, pažadėti padaryti kokį nors aktą arba darbą Dievui.

Kasijonas galvojo apie mūsų krikšto pažadus, pažadus atsisakyti Šėtono ir sekti Kristumi tikėjimu, viltimi ir meile. Mes galime atnaujinti kasdien šiuos pažadus ir juos nuolat atlikti, tuomet nesvarbu ką darome, visas mūsų gyvenimas taps auka ir malda. Mes nuolat aukosime save Tėvui su Kristumi, Šventojoje Dvasioje. Kitos pagrindinės maldos formos yra užtarimas už kitus ir dėkojimas arba šlovinimas ir adoracija. Tačiau man reikia truputį daugiau kalbėti dabar apie Šventasias Mišas. Iš tikrųjų, Eucharistija apima visas maldos formas, visas maldos būsenas. Šventos Mišios yra fons et culmen, visų krikščioniškų maldų ir veiklų šaltinis ir viršūnė. Ir Jūs, brangūs kunigai, esate ypatingai atsakingi už šventasias Mišias.

Jūs esate Dievo įrankiai, Kristus veikia jumyse ir per jus. Jūsų dėka, visi tikintieji, Dievo tauta, gali dalyvauti Kristaus aukoje, maitintis Kristaus Kūnu ir adoruoti Viešpatį Švenčiausiajame Sakramente. Jums reikia, žinoma, viska daryti, norint sukurti atmosferą ir sąlygas, kurios padėtų žmonėms vaisingai dalyvauti eucharistijoje. Jūs esate ypač pašaukti įgyvendinti eucharistijos slėpinį savyje. Esate raginami giliai apmąstyti Dievo žodį, kuris bus skaitomas Mišiose, kad galėtumėte padėti žmonėms pritaikyti šį mokymą prie jų gyvenimo. Mokyti žmonės – tai gailestingumo darbas. Prisiminkite Kristų Evangelijoje. Kartą jis buvo nusprendęs išplaukti su apaštalais į ramią poilsio vietą. Bet, minios tai pamatusios atbėgo į priekį sutikti jį. Jėzus tai pamatęs pasigailėjo minios, nes žmonės buvo kaip avys be piemens. Ir jis ėmė ilgai juos mokyti. Po to jis juos pamaitino stebuklingu būdu.

Popiežius Pranciškus savo dokumente Evangelii Gaudium, duoda labai naudingas nuorodas apie homiliją. Vienas brolis man sakė: Šventasis Tėvas parašė ilgą dokumentą, o pagrindinis punktas buvo tas, kad homilija turi būti trumpa. Kitas brolis sakydavo: yra tik trys homilijų rūšys : homilja gali būti trumpa ir gera; trumpa ir bloga ir trečia: ilga! Gal ne taip svarbu ar homilija bus trumpa ar ilga. Reikia, kad ji būtų tikra, gili, nuoširdi ir įtikinanti. Popiežius norėjo ypač pabrėžti, kad Mišių metu homilija yra tik viena Mišių dalis. Būtų neteisinga kad ji užimtų per daug laiko. Brangus broliai, Mišių metu jūs esate sakramentiniai ženklai, nes veikiate in persona Christi. Kad ženklai būtų tikri, kad jie atitiktų tikrovę, jums reikia būti viena su Kristumi, pasiaukoti kartu su juo, ir taip vesti kitus tikinčiuosius į tą pasiaukojimą.

Gerasis Uolumas – Brangūs broliai kunigai, kartu su pasauliečiais jūs esate pašaukti statyti Bažnyčią - Kristaus bendruomenę, sudarytą iš gyvųjų akmenų. Prisiminkite žodžius iš 68 psalmės, kuriuos šventasis Jonas savo evangelijoje buvo paskyręs pačiam Jėzui: Zelus domus tuæ comedit me - Uolumas dėl tavo Namų sugraužė mane. Tikiuosi, kad kiekvienas iš mūsų, savo gyvenimo pabaigoje, kai reikės duoti apyskaitą dėl savo tarnavimo, galės nuoširdžiai ištarti šiuos žodžius Dievo akivaizdoje : Zelus domus tuæ comedit me - Uolumas dėl tavo Namų sugraužė mane.

Kas yra uolumas? Tai karštas, energingas troškimas, kuris stipriai veikia, siekiant trokštamo tikslo ir šalinant visas kliūtis, kurios galėtų trukdyti tikslui pasiekti. Šv. Benediktas savo Reguloje išskiria blogą ir gerąjį uolumą, sulig tuo, kokio tikslo trokšta mūsų širdis. Jeigu mūsų vienintelis arba pagrindinis tikslas – tarnauti Dievui ir visiems žmonėms nesavanaudiška meile, mūsų uolumas bus geras ir šventas. Ir priešingai, jei sąmoningai ar nesąmoningai, subtiliai ir net šiurkščiai siekiame įgyvendinti savo grynai žmogiškas idėjas, tenkinti savo pomėgius, aistras bei pasiduodame savivalei, mūsų uolumas bus perdėm blogas, arba bent „sumaišytas“. Tuomet jis gali greitai tapti pavojingas ir kenksmingas mums ir kitiems.

Mes esame pašaukti statyti Bažnyčią – Dievo Namus, geru uolumu, kartu su kitais: Popiežiumi, vyskupais, su kitais kunigais, vienuoliais ir su pasauliečiais. Ne konkurencija, bet bendradarbiavimu ir broliška meile. Kiekvienas yra kviečiamas veikti ir atlikti savo pareigas pagal savo ypatinga charizmą. Kaip kunigai, mūsų pagrindinė charizma yra malda ir Dievo žodžio tarnavimas. Prisiminkite, ką sakė apaštalai pirmųjų diakonų išrinkimo proga : Nedera mums apleidus Dievo žodį tarnauti prie stalų..[...] patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai (Apd 6, 2; 4).

Šiandien po Vatikano antrojo Susirinkimo pasauliečiai skatinami užimti daugiau atsakomybės Bažnyčioje, sulig jų charizma. Gal ateityje, jie galėtų daugiau jums padėti, pavyzdžiui administracijos srityje, kad būtumėte laisvesni savo dvasinam tarnavimui. Jūsų Ekscelencija ir brangūs broliai kunigai, nuoširdžiai dėkoju jums už jūsų dėmesį. Pasilikime visada maldos vienybėje. „Nieko labiau nevertinkime už Kristaus meilę, idant mus visus kartu jis nuvestų į amžinąjį gyvenimą“. Amen.