Advento metu Bažnyčia išgyvena Išganytojo gimimo kūne laukimą. Šiuo atžvilgiu, Adventas yra pasiruošimas Kalėdoms. Daugeliui krikščionių Kalėdos yra pirmiausia Jėzaus gimimo Betliejuje šventė taip, kaip švenčiamas gimtadienis. Iš dalies tai tiesa, nors gruodžio 25 d. (ši data nustatyta IV a. norint priešpastatyti Kristaus gimimą pagonių sol invictus, nenugalimos saulės šventei) greičiausiai nėra tikroji Jėzaus gimimo data. Tačiau tikslios datos ieškojimas tėra vienas iš aspektų (ir ne pats svarbiausias) siekiant suprasti Kalėdų šventę ir visus liturginius metus. Advento – Kalėdų – Apreiškimo (Trys Karaliai) ciklas yra ne tiek Kristaus gimimo minėjimas, kiek didelis Viešpaties „pasirodymo“ šventimas.

Dievas tampa regimas Tačiau kas iš tikrųjų pasirodo ? Liturgija sako: „Dievas tampa regimas mūsų akims“. Neregimas, Amžinasis Dievas, kuris teisingai gali pasakyti: „Esu Dievas, o ne žmogus“ tampa žmogumi tarp žmonių, vienas iš mūsų. Jis įeina į istoriją, o ši tampa laikas, kai Dievas išsako save. Kaip tik dėl to Adventas primena, kad nuo Kristaus gimimo Betliejuje ir ypač nuo jo mirties ir Prisikėlimo, mūsų dienos yra „paskutinės“ (Hbr 1,2), o ši tikrovė aikštėn iškelia labai svarbią tiesą: krikščioniškas laikas yra orientuotas į galutinį tikslą.

Dievo buvimas tarp žmonių yra iš esmės Geroji Naujiena. Kalėdų laiku (pvz. gruodžio 27 d.) liturgija išsako būtent šią Naujieną, skelbdama pirmąjį Jono laišką, kuriame žodžiai „regėti“, „skelbti“ itin pabrėžiami: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas“ (1 Jn 1, 1-4).

Ši apaštalo Jono patirtis verčia klausti savęs: ar tikrai suvokiu šio kosminio įvykio svarbą mano gyvenime ? Pirmuosius krikščionis Dievo tapimas kūnu tiesiog traumavo. Pati jų žmogiškoji egzistencija pasijuto giliai sudrebinta. Todėl jie nelaikė nelaikė žemiško turto savu, jungėsi į bendruomenes, kur viskas visiems buvo bendra. Jie buvo vienos širdies ir vienos sielos. (Apd 4, 32-34). Persekiojimų metu, jie atsisakydavo įprastinio gyvenimo saugumo, net savo gyvybės, nes buvo atradę geresnį savo egzistencijos pagrindą – tokį, kuris nenyksta ir negali būti niekieno atimtas. Į jų gyvenimą įsiveržė nauja laisvė, naujas, tikras, amžinasis gyvenimas, lydimas tobulo džiaugsmo. Todėl: kaip reikia tokių „traumų“ šiandien! Kaip reikia žmonių, kurie leistųsi egzistenciškai supurtomi naujosios jų gyvenimo substancijos! Susitikimo džiaugsmas Kalėdų liturginis ciklas – Dievo pasirodymo žmonių istorijoje šventimas – neša savyje džiaugsmo potyrius.

Tačiau iš kur kyla šis džiaugsmas ? Jis kyla pirmiausia ne iš to, kad gimė kūdikis. Jį gimdo gilioji įvykio prasmė. Tai iš esmės susitikimo džiaugsmas – tarp Dievo, kuris Kristuje regi atbaigtą žmoniją ir žmogaus, kuris Kristuje regi Dievo jam suteiktą pažadą. Izaijo knygos ištarmės „Dievas su mumis“ ir „Emanuelis“ iškyla visu smarkumu: „.pats Dievas duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelis (t. y., su mumis yra Dievas“. (Iz 7, 14). Toks Dievo susitikimas su žmonija tam tikra prasme leidžia kalbėti apie „Bažnyčios nėštumą“. Pradėdamas Senojo Testamento sandoromis (Nojus, Abraomas, Mozė) ir galutinai atbaigdamas Jėzumi iš Nazareto, laikų ir istorijos Viešpats įžengia į žmonių istoriją. Bažnyčia ypatingu būdu neša savyje šio įvykio perkeičiančią tikrovę.

Tačiau kas yra nešiojama ir kas ruošiasi gimti ? Bažnyčios nėštumą ir per jį pasaulio nėštumą galima suprasti tik tvirtinant, kad pats Dievas ėmėsi iniciatyvos ir iš savo didžiojo gailestingumo sudarė sandorą su žmonėmis. Tačiau nėštumas dar nėra gimdymas, tai iš esmės laukimas. Todėl yra itin svarbu nesuredukuoti Advento vien tik į Išganytojo istorinio gimimo laukimą. Iš tikrųjų, minėdama Išganyto gimimą žmogaus kūne, Bažnyčia nukreipia į Kristaus atėjimą laikų pabaigoje. Būtent šis galutinis atėjimas yra tikrasis gimimas. Lotyniškas žodis adventus kaip tik leidžia pasakyti, kad Išganytojo gimimas Betliejuje buvo pirmasis išsipildymas prefiguruojantis galutinį jo atėjimą laikų pabaigoje.

Šias tikroves puikiai išreiškia penktoji šv. Bernardo homilija apie Viešpaties Atėjimą. Joje Bažnyčios mokytojas teigia, kad Viešpaties atėjimų yra ne vienas, o trys. Pirmasis atėjimas atitinka Viešpaties gimimą Betliejuje. Dievas tapo žmogumi tarp žmonių. Kitas atėjimas – tai Kristaus sugrįžimas šlovėje, kaip gieda visa Bažnyčia Eucharistijos metu: „Mes skelbiame, Viešpatie tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant“. Tačiau tarp pirmojo ir galutinio atėjimo yra dar ir trečias, kuris išsipildo šiandien – Viešpats ateina kaskart, kai žmogus priima jo apsilankymą. Laukti Kristaus sugrįžimo šlovėje Todėl vidinis budrumas, ypač pabrėžiamas pirmąjį Advento sekmadienį, yra ypatinga šio laiko laikysena. Biblistai pažymi, kad žodžio „budėti“ hebrajiška šaknis primena migdolmedį, kurį mini Jeremijo knygos eilutė: „Mane pasiekė Viešpaties žodis: „Ką matai, Jeremijau ?“ – „migdolmedžio šaką“ – atsakiau . Tuomet Viešpats man tarė: „Matai labai gerai. Aš budžiu, kad įvykdyčiau savo žodį“. (Iz 1, 11-12). Migdolmedis yra pirmasis žiedus iškleidžiantis medis, jis pirmasis skelbia pavasarį, taip ir budėtojas su viltimi ir ištvermingai laukia, kol gyvenimas vėl pražys. Tačiau budrus žmogus pasireiškia ypač tuo, kad belaukdamas išmoksta atskirti šviesos ir gyvenimo ženklus žiemos, šalčio ir nakties gilumoje.

Šis budrumas yra svarbus, nes pirmasis Advento sekmadienis kreipia tikinčiųjų žvilgsnius ypač į galutinį, eschatologinį Kristaus atėjimą. Todėl Kard. Newmanas sako, kad „krikščionis yra tas, kuris laukia Kristaus“. Šiandienėje veiksmingumo ir produktyvumo epochoje, kurią puikiai išreiškia šūkis: „Viskas ir tuoj pat“, tokia krikščionio laikysena sunkiai suprantama. Ją netgi galima apkaltinti pasyvumu, inercija, bėgimu nuo tikrovės ar atsakomybės už šį pasaulį stoka. Tačiau krikščionis, kurį galima apibrėžti ne tik iš to, ką jis daro, bet ir iš jo santykio su Kristumi, žino, kad Kristus, kurį jis myli ir kuriuo jis pasitiki yra Kristus, kuris atėjo, kuris ateina šiandien ir kuris ateis šlovėje. Todėl prieš savo akis jis regi ne nebūtį ar tuštumą, bet tikrą aiškiai orientuotą į ateitį viltį. O pats žodis „laukimas“, žvelgiant į lotynišką žodį ad-tendere nurodo „tempimą į kažką“, tai „dėmesys kreipimas į kažką“, tai judėjimas kito, būsimo, ateinančio kryptimi. Šv. Petras patvirtina šį judėjimą, teigdamas, kad toks laukimas skubina Viešpaties atėjimą (2 Pt 3, 12).

Vis dėlto, šis „judėjimas į“ nėra nusiėmimas nuo kasdienio gyvenimo pareigų (tai buvo krikščionių tesalonikiečių tendencija). Šis Viešpaties atėjimo laukimas neturi kelti neaiškios prigimties svajonių, jis turi žadinti budrumą, rimtį, santūrų džiaugsmą, tikėjimą, viltį ir meilę. Šis laukimas neprašo ir būti įsitempus kiekvieną akimirką, jis neprašo susilaikyti nuo poilsio ar miego. Jis prašo tik vieno: saugoti troškimo liepsną ir atsistoti į mylinčio žmogaus dinamiką, gebant ištarti Giesmių giesmės knygos žodžius: „Aš miegojau, bet mano širdis budėjo“ (Gg 5,2).

Tačiau, kad ši dvasinė širdis nenustotų plakusi, reikia surasti ir fizinio budėjimo momentų. Reikia įsitraukti į visos Bažnyčios liturginę maldą, kuri labiausiai padeda išgyventi laukimo tikrovę. Būtent šioje maldoje yra sudabartinama laukimo viltis ir džiaugsmas. Šios maldos tekstus pateikia kiekvieną dieną mišiolėlis „Magnificat“. Yra gerai jį turėti su savimi, kasdien skaityti Šv. Mišių liturginius tekstus, juos perprasti, leistis būti sužadintam šių tekstų prasmės. Šie tekstai ruošia žmogų įsitraukti į gyvą liturginį vyksmą Eucharistijos šventimo (ir galbūt bendro liturginių valandų kalbėjimo) metu ir tikrai išgyventi kartu su visa Bažnyčia laukimo tikrovę. O ši tikrovė rūpinasi, kad santykis su antruoju Viešpaties atėjimu žmogui niekada netaptų absurdu.

Br. Lukas Skroblas OSB