Regis, visai neseniai (1987 m.) Lietuva minėjo krikšto 600 metų sukaktį. Šiandien (2005 liepos 11 d.) švenčiame 600-ąsias benediktinų įsikūrimo Lietuvoje metines. 1405 metų liepos 27 d. Romoje pop. Inocentas VII suteikė visuotinius atlaidus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto įsteigto Marijos Apreiškimo ir šv. Benedikto vienuolyno Senuosiuose Trakuose lankytojams ir rėmėjams. Nuo šio momento benediktiniškoji tradicija Lietuvoje be pertrūkio tęsiasi iki pat šių dienų.

Dažna istorija turi ir savo priešistorę. Lietuvos benediktinų istorija - ne išimtis. Trumpam priešistoriniam ekskursui nusikelkime į I ir II tūkstantmečių sąvartą. Viduramžiais benediktinai, kaip piligrimai ir misionieriai pasklidę po įvairias Europos tautas, nešė joms tikėjimo šviesą ir dėjo pagrindus krikščioniškajai Europos tapatybei, kuri ir šiandien yra bendros Europos kultūros pamatas. Du benediktinai misionieriai tuomet pasiekė ir pagonių baltų kraštus: Čekas Prahos vyskupas Vaitiekus ir vokietis Brunonas iš Querfurto, Magdeburgo kanauninkas ir Šv. Romos imperijos imperatoriaus Otono III dvaro kapelionas, aukštos kilmės dvasininkai ir artimi imperatoriui žmonės, pasiryžę siekti tobulo gyvenimo skleisdami Kristaus Evangelija ir nebodami vardan jos pralieti kraują, pačioje X a. pabaigoje įstojo į Šv. Bonifaco ir Aleksiejaus benediktinų vienuolyną Romoje, ant Aventino kalvos. Liepsnojantis uolumas iš ten juodu nuvedė toli į šiaurės kraštus, kone iki pat Lietuvos. 997 m. šv. Vaitiekus žuvo kankinio mirtimi Prūsijoje, o 1009 m. -galbūt lietuvių žemių paribiuose - galvą padėjo šv. Brunonas Bonifacas. Būtent jo kankinystės proga Lietuva pirmą kartą buvo paminėta istorijos šaltiniuose ir rengiasi netrukus minėti savo 1000-metį. Taigi tūkstantmetė Lietuvos istorija sykiu yra ir krikščionybės Lietuvoje istorija, ir. galima sakyti, benediktiniškosios tradicijos Lietuvoje istorija.

Po Vaitiekaus ir Brunono misijų turėjo prabėgti net keturi šimtmečiai, iki šv. Benedikto sūnūs pagaliau įsikūrė nuolatiniam gyvenimui krikštą priėmusioje Lietuvoje. 1386 m. Krokuvoje lankęsis ir čia pasikrikštijęs kunigaikštis Vytautas susipažino su Krokuvos pašonėje esančio garsaus ir seno Tynieco vienuolyno abatu; įspūdį jam padarė ir apsilankymas Tynieco abatijoje. (Simboliška ir reikšminga, kad ir šiandienos iškilmėse dalyvauja Tynieco abatas su keliais savo vienuolinės bendruomenės nariais.) Vytautas pakvietė benediktinus iš Tynieco nuolatos įsikurti Lietuvoje ir dovanojo jiems gimtąją Senųjų Trakų pilį (bažnyčios zakristija, sakoma, buvusi perstatyta iš didžiojo kunigaikščio Kęstučio pirties). Tikslios vienuolyno įkūrimo datos ir aplinkybių nežinome: minėtame 1405 m. atlaidų dokumente sakoma, jog jis „naujai įsteigtas ir aprūpintas". Vėliau, 1415-1416 m. Ldk Vytautas suteikė vienuolynui materialinio aprūpinimo privilegijas, laidavusias kuklų abatijos pragyvenimą. XVII a. viduryje Senųjų Trakų abatija davė pradžią Pivašiūnų prepozitūrai - dviejų tėvų benediktinų aptarnaujamai parapinei bažnyčiai. Dabartinė Pivašiūnų bažnyčia bei joje gerbiamas stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas mena benediktinų darbavimosi šioje vietoje laikus. XVIII a. viduryje benediktinai iš Senųjų Trakų pasiekė ir Žemaitiją: nauja prepozitūra buvo įsteigta Pašaltuonyje, netoli Eržvilko.

Senųjų Trakų abatija buvo vienintelis benediktinų vienuolynas Lietuvoje iki pat XVII a. antrosios pusės, kuomet kontempliatyviosios vyrų vienuolijos paplito kiek plačiau: įsikūrė pagal šv. Benedikto regulą gyvenantys benediktinų broliai cistersai, kartūzai ir kamalduliai, o benediktinai įsteigė dar dvi abatijas - Gorodiščėje ir Nesvyžiuje. Pirmieji Gorodiščės abatijos vienuoliai atvyko iš šv. Benedikto įkurto Monte Cassino vienuolyno; tokiu būdu ši Lietuvos abatija perėmė paties garsiausio benediktinų vienuolyno papročius bei tradicijas ir tapo Monte Cassino kongregacijos dalimi. Gorodiščės pavyzdžiu pasekė Nesvyžiaus abatija, ir nuo šių dviejų Lietuvos vienuolynų prasidėjo benediktiniškojo gyvenimo atgimimas Lietuvoje bei Lenkijoje. 1709 m. Lenkijos ir Lietuvos vienuolynams susijungus į Šv. Kryžiaus kongregaciją, XVIII a. benediktinai mūsų krašte išgyveno didžiausio klestėjimo laikotarpį; tuo metu daugelio Europos kraštų benediktinams tai buvo vidinės krizės ir nuopuolio metas. Deja, Lietuvą aneksavus Rusijai, XIX-asis amžius Lietuvos benediktinams atnešė lemtingas negandas. Rusijos teritorijoje likę vienuolynai prarado ryšius su motininiais vienuolynais ar kongregacijomis, buvo suvaržyta provincijolų jurisdikcija, o galiausiai benediktinų, cistersų ir kartūzų vienuolynai buvo sujungti į vieną bendrą kongregaciją. Ši liovėsi egzistavusi, kuomet XIX a. viduryje vienas po kito buvo uždaryti visi kongregacijos vienuolynai. Senųjų Trakų abatija, be pertrūkio gyvavusi daugiau nei 400 metų, buvo uždaryta 1844 m. Jos pastatai iš dalies išliko iki šių dienų, o parapijos bažnyčia, suformuota iš senojo vienuolyno dalies, tebeturi senąjį Marijos Apreiškimo ir šv. Benedikto titulą. 1864 m. buvo uždaryti paskutinieji Lietuvos benediktinų vienuolynai - Gorodiščės ir Nesvyžiaus abatijos. Vienuoliai iš Nesvyžiaus išskirstyti po kitus veikiančius vienuolynus, o Gorodiščės benediktinai išvežti į Sibirą net už Amūro. 2000 tomų šios abatijos biblioteka išparduota, o pastatus leista išardyti ir apiplėšti. Benediktinų istorija Lietuvoje nutrūko 130-čiai metų. Lietuva neteko vienuolynų su išpuoselėta liturgija, giliomis studijų tradicijomis, turtingomis bibliotekomis bei parapinės sielovados praktika. Ir štai čia į ryškiai apšviestą istorijos avansceną išėjo seserys benediktinės.

Jau 1415 m. Vytauto žmona Ona ketino steigti Lietuvoje moterų (spėjama, benediktinių) vienuolyną. Vis dėlto pirmosios benediktinės į Lietuvą atvyko tik XVI a. pabaigoje. Garsaus ir pamaldaus Lietuvos didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio 1591 m. įsteigtas vienuolynas Nesvyžiuje tapo motininiu Lietuvos benediktinių vienuolynu: XVII a. pirmojoje pusėje būtent iš Nesvyžiaus atvykusios seserys davė pradžią vienuolynams Vilniuje, Kaune, Kražiuose, Minske, Oršoje ir Smolenske. Per trumpą laiką plačiai pasklidusios benediktinės (jų buvo maždaug dvigubai daugiau nei vyrų benediktinų, apie 110-130) tapo viena gausiausių ir reikšmingiausių moterų vienuolijų Lietuvoje. Benediktinių vienuolynai išsiskyrė turtingomis bibliotekomis, gyva leidybine veikla ir mokyklomis kilmingoms (vėliau ir nekilmingoms) mergaitėms. Anot vienos Kražių parapijietės atsiminimų, „žmonės minyčkas labai gerbėjoms aukas nešėjų maldų prašė, neturtingi ir ubagai seselių vienuoliu buvo valgydinami. Per vienuoliu seserų laidotuves dalyvaudavo visa parapija". Deja, šiuos įsišaknijusius žmogiškuosius ryšius be gailesčio sutraukė caro valdžios represijos. 1893 m. panaikinus vienuolyną Kražiuose, ketinamos uždaryti seserų benediktinių bažnyčios stojo ginti vietos žmonės. „Kražių skerdynių" metu jie nepabūgo pralieti savo kraujo ir ateinančioms kartoms paliko ryškų taikaus pasipriešinimo pavyzdį.

Caro priespaudos metais sugebėję išlikti Vilniaus ir Kauno benediktinių vienuolynai tarpukario metais atsigavo. Kauno benediktinių vienuolinį gyvenimą 1926 m. reformavo pal . Jurgis Matulaitis, tuomet apaštališkais vizitatorius Lietuvai. Jis parinko vienuolėms Amerikos šv. Benedikto seserų kongregacijos konstitucijas, ir kontempliatyvios benediktinės tapo mišraus gyvenimo - maldos ir apaštalavimo - seserimis. Taip benediktinės ėmėsi darbo darželiuose, vaikų ir senelių prieglaudose, mokyklose. II Pasaulinio karo pradžioje Kauno benediktinių bažnyčioje įvesta nuolatinė Svč. Sakramento adoracija. Benediktinės įsikūrė daugelyje kitų Lietuvos vietų; narių skaičius gerokai išaušo.

Vis dėlto seserų benediktinių istorija XX a. buvo ne mažiau dramatiška. Po I Pasaulinio karo Kauno benediktinių vienuolyne įsiplieskę ir kelerius metus liepsnoję vaidai tarp lenkių ir lietuvių vienuolių buvo pasiekę net Apaštalų Sostą. Galiausiai vienuolinę bendruomenę teko dalyti į dvi dalis - 10 lenkių seserų apgyvendinta vienuolyne Kolainiuose. Po II Pasaulinio karo sovietų valdžia, neleidusi veikti vienuolijoms, išsklaidė Vilniaus ir Kauno benediktinių bendruomenes. Dalis Vilniaus vienuolyno seserų po II Pasaulinio karo repatrijavo į Lenkiją, su savimi išsiveždamos senąjį Vilniaus vienuolyno archyvą. Daugelis Lietuvoje likusių seserų benediktinių patyrė sovietų režimo persekiojimus: dėl savo religinės veiklos jos buvo tardomos, sekamos, šantažuojamos, tremiamos, atleidžiamos iš darbo. Veikdamos pogrindyje, Vilniaus ir Kauno seserys išlaikė benediktiniškojo gyvenimo tęstinumą pačiais juodžiausiais Lietuvos istorijos metais. Šiandien tai bene ilgiausiai be pertrūkio gyvuojančios vienuolinės bendruomenės Lietuvoje, baigiančios skaičiuoti ketvirtąjį šimtmetį.
XIX a. viduryje uždarant vyrų benediktinų vienuolynus caro valdžios padaryta žaizda Lietuvos vienuoliniam gyvenimui žiojėjo labai ilgai. Tarpukario Lietuvoje kontempliatyviosios vienuolijos neprigijo, ir tik pačioje XX a. pabaigoje į Solesmes vienuolyno Prancūzijoje duris pasibeldę lietuviai kandidatai davė postūmį vyriškosios šv. Benedikto ordino šakos atsikūrimui Lietuvoje. Taip 1998 m. benediktinai iš Solesmes abatijos apsigyveno naujai įsteigtame Palendrių vienuolyne. Pastarosios istorijos liudytojai esame mes visi, čia susirinkusieji.

Net ir trumpai peržvelgę šešių šimtmečių benediktiniškąją tradiciją Lietuvoje, galime nuvokti jos plotį, gylį, įvairiapusiškumą bei reikšmę Lietuvos istorijai. Priimkime tai kaip brangią Viešpaties dovaną mums ir mūsų tėvynei, drauge su Dievo Motina dėkodami: „Didžių dalykų padarė mums Visagalis, ir šventas yra Jo vardas!"

Dr. Liudas Jovaiša