1 pav.

Pirmoji bendruomenė sunyko kartu su Jeruzalės sugriovimu 70 m. Tačiau nuo pirmųjų Bažnyčios amžių krikščionys liko ištikimi šiam gyvenimo idealui. Norėdami sekti Kristumi dykumoje ir gyventi grynai pagal Evangeliją, uoliausi jų palikdavo pasaulį. Juos imta vadinti vienuoliais (graik. monachos), nes vienintelis (monos) jų rūpestis buvo pašvęstojo skaistumo ir vienatvės prieglobstyje atsidėti Dievo ieškojimui.

Pirmu krikščioniu vienuoliu laikomas šv. Antanas, vadinamas Didžiuoju (252–356). Jis pasitraukė į Egipto dykumą, kad galėtų atsidėti dvasinei kovai su visa kuo, kas jame priešinosi Dievo veikimui. Daugelis pasekė jo pavyzdžiu. Veikiai įvairių formų krikščioniškoji vienuolystė paplito visame to meto civilizuotajame pasaulyje.