1 pav.

2 pav.

3 pav.

Jėzus sakė: „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Mokiniai Jo prašė: „Išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Tad ir vienuolynas yra maldos mokykla, daugiausia liturgijos dėka.

Ypač vienuoliams Bažnyčia patiki savo bendruomeninę viešąją maldą, šv. Benedikto iš esmės laikomą Dievo darbuote, aukščiau už kurią vienuolis negali nieko statyti (plg. R 43, 3). 

Tad kaip vienuolyno širdis yra bažnyčia, taip vienuolio dienotvarkėje svarbiausią vietą užima liturginė malda. Kiekvieną dieną broliai iškilmingai švenčia bendruomenines šventąsias Mišias.

Vienuolyno liturginių reikmių aptarnavimui tėvas abatas keletą vienuolių pašaukia diakono arba kunigo tarnystei.

Septynis kartus per dieną, laikydamiesi psalmės žodžių (plg. Ps 118, 164), broliai susirenka liturgine malda pašventinti dienos ir nakties valandas.

Palendrių vienuolyne visos liturginės valandos giedamos tradicine grigalinio giedojimo forma. Tai seniausias Vakaruose giedojimas, tradiciškai laikomas specifiniu Romos liturgijos elementu. Šis giedojimas savo struktūra ir melodingumu susijęs su lotynų kalba, o jo grožis leidžia deramai išreikšti Dievo garbinimą.

Be to, kiekvieną dieną vienuolis geriausią savo laiką skiria meditatyviam Dievo žodžio skaitymui (lectio divina), vidinei maldai ir rožinio kalbėjimui.

Skatindamas susikaupimą, šv. Benediktas pabrėžia, kad vienuolyno bažnyčia turi būti tuo, „kuo vadinama – maldos namai ir kad joje nebūtų nieko daroma ar laikoma, kas nėra susiję su malda“ (R 52, 1). Todėl kiekvienas vienuolis turi gyventi atskiroje celėje, melstis, dirbti ir miegoti joje.