Kaip Bažnyčia, taip ir vienuolynas, kuris yra jos dalis, kartu yra kūnas, o vienuoliai – šio kūno nariai. Kristus surenka juos iš visų rasių, kalbų ir tautų, kad jie galėtų gyventi drauge kaip Dievo vaikai ir leistis vedami Jo dvasios, kad mylėtų vienas kitą ir tarnautų vienas kitam. Jis parenka jiems brolius. Tad benediktinų bendruomenė yra didelė šeima. Duodamas pastovumo įžadą, vienuolis apsisprendžia visą savo gyvenimą pasilikti joje.

Šv. Benediktas ragina „gerbti vyresniuosius ir mylėti jaunesniuosius“ (R 4, 70–71). Jis rašo: „Tegu vienuoliai lenktyniauja tarpusavio pagarba. (...) Tegu niekas neseka tuo, ką mano esant naudinga sau, bet verčiau tuo, kas naudinga kitam. Vieni kitus temyli tyra broliška meile“ (R 72, 4. 7–8).