.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Pateikiame šv. Augustino 246 homiliją apie Velykas, pasakytą ketvirtąją Velykų oktavos dieną. Hipono vyskupas katechizuoja naujai pakrikštytus krikščionis, tačiau į jo mokymus veržėsi visi tikintieji. Kiekvieną Velykų oktavos dieną, vyskupo mokymas rėmėsi tos dienos evangeliniu skaitiniu. Šįkart jis komentuoja Tuščio kapo epizodą ir pasirodymą Marijai Magdalenai (Jn 20, 1-18).
Šioje katechezėje šv. Augustinas ypač iškelia kristologinius evangelinio pasakojimo motyvus. Praėjusios dienos mokyme jis kalbėjo apie tikrą Kristaus žmogystę, dabar siekiama parodyti jo tikrąją dievystę: Kristus yra lygus Tėvui. Vyskupas itin subtiliai paaiškina Jėzaus žodžius Marijai: „Neliesk manęs!“, parodydamas, kad Kristaus dievystė paliečiama tikėjimu. Iš homilijos pasimato, kad šis aiškinimas nukreiptas prieš tuometinius eretikus, kurių vieni neigė Kristaus žmogystę, kiti – dievystę, o dar kiti – ir viena, ir kita. Sykiu pasimato, kad Marija, palietusi Kristų tikėjimu, tapo pavyzdingas tikinčiojo vaizdinys.
Siūlome perskaityti VII-ąją šv. Leono Didžiojo homiliją apie Kristaus gimimą. Romos vyskupo soste išbuvo 21 m. (440 – 461), Leonas valdė Bažnyčią didelių katastrofų metu. Romos Imperija pasitiko savo žlugimą, o tikinčiųjų tikėjimą griovė įvairios erezijos. Popiežius esmingai prisidėjo prie Jėzaus Kristaus prigimties dogmatinio formulavimo, iškeldamas „asmens“ sąvoką.
Jo dėka Chalkedono Susirinkimas (451 m.) paskelbė, kad Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievo Žodis, yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis, kurios šiame asmenyje jungiasi nesumaišytos, nepakitusios, nepadalytos ir neatskirtos viena nuo kitos (plg. DS 301). Visa homilija pdf.
Pateikiame šv. Augustino 232 homiliją apie Velykas, pasakytą antrąją Velykų oktavos dieną. Vyskupas kreipiasi į dviejų kategorijų klausytojus : katekumenus ir penitentus.Trokštantys priimti krikštą katekumentai turėjo pereiti kelis etapus:
1) Katekumenato metu jie turėdavo išklausyti namų ir krikščioniškų sueigų katechezę, lydimą atgailos praktikų. 2) Maždaug dvi savaitės prieš Velykas jie gaudavo „Apaštalų tikėjimo išpažinimo“ tekstą, o 8 dienos prieš Velykas turėjo jį pasakyti mintinai viešų apeigų metu.
Antrąją Velykų dieną pirmasis šv. Mišių liturginis skaitinys pateikia Petro kalbą (Apd 2, 22 – 40), kuri rodo pirmosios bendruomenės Velykų tikėjimą: Jėzų savo galingais darbais prikėlė bei padarė regimą Dievas; tai didžiausias iš Tėvo galingųjų darbų. Tai ir ankstyviausias Velykų tikėjimas, kuriuo norima paliudyti svarbią tiesą: prisikėlusiojo pasirodymai buvo objektyvūs įvykiai.
Iš tokios Jėzaus kaip Gyvojo pažinties plaukia raginimas gyventi naujaip, „apsivilkti“ nauju žmogumi. Tačiau tik Prisikėlusiojo Dvasia gali perkurti tikintįjį į „paskutiniojo ir dangiškojo Adomo“ paveikslą (1 Kor 15, 45 – 49) ir padaryti jį tokį, kad jame gali apsigyventi Prisikėlusysis (Rom 8, 10). Visas tekstas PDF
Šiandien, mylimieji, gimė mūsų Išganytojas – džiaukimės! Būtų bedieviška liūdesiui suteikti prigimtinę teisę ten, kur gimė gyvenimas. Sunaikinęs mirtingumo baimę, šis gyvenimas mums teikia pažadėto amžinumo džiaugsmą. Nė vienas nėra atskirtas nuo dalyvavimo šiame džiaugsme, džiugesio priežastis yra viena ir visiems bendra. Juk mūsų Viešpats, nuodėmės ir mirties nugalėtojas, neradęs laisvo nuo nuodėmės nė vieno, atėjo išlaisvinti visų. Tegu šokinėja iš džiaugsmo šventasis, nes jis prisiartino prie dangaus atlygio. Tedžiūgauja nusidėjėlis, nes yra kviečiamas priimti atleidimą. Tepabunda pagonis, nes yra kviečiamas gyvenimui. Visas tekstas pdf.
Kiekvienas žmogus gyvenime patiria pažeminimus, ar tai būtų šeimoje, mokykloje, darbovietėje. Pažeminimo aktas, kurį asmuo patiria iš savo artimojo (kuo jis artimesnis, tuo pažeminimas skausmingesnis) spontaniškai kelia negatyvų, beprasmišką jausmą. Pažemintas žmogus dažnai visokiais būdais siekia atstatyti teisingumą. Vis dėlto, krikščionis, siekiantis supanašėti su Kristaus žmogiškosios egzistencijos vidine laikysena, stengiasi pažeminimą suprasti ir jį pozityviai priimti. Pozityvus pažeminimo priėmimas virsta nusižeminimu vardant Kristaus. Kaip tik iš čia žmogui išnyra pažeminimo ir nusižeminimo santykio problema. Neretai iškyla kupinas įtampos klausimas: kodėl turiu nusižeminti, jei buvau pažęmintas neteisingai? Šio santykio apmąstymui, pateikiame šv. Bernardo Klerviečio homilją. Šventasis komentuoja Giesmių giesmės knygą savo bendruomenės broliams (34 homilija. Apie nuolankumą ir kantrybę). Ši homilija skirta vienuoliams, bet kartu svarbi kiekvienam krikščioniui, norinčiam iš arčiau sekti Kristumi.
Efremas Sirietis (306-373) yra iškiliausias sirų kalbos atstovas krikščionybėje. Turėdamas neeilinį poeto talentą, jis sukūrė eilę himnų Mergelės Marijos ir Kristaus garbei. III himne (pateikiame jo dalį) jis įdeda į Mergelės lūpas pasididžiavimo ir unikalios motinystės žodžius, antroje dalyje kreipiasi į vaikelį gilios ir egzistencinės nuostabos mintimis.
Labiau negu visus, kuriuos pagydė, jis pradžiugino mane, aš jį įsčiose pradėjau; labiau negu visus, kuriuos išaukštino, jis išaukštino mane, kadangi aš jį pagimdžiau. Į jo gyvenimo Rojų ketinu įžengti ir toje vietoje, kur Ieva prasikalto, jį pagarbinsiu, kadangi aš jam buvau priimtinesnė už visas sutvertąsias moteris, idant jam tapčiau motina, nes jis taip panorėjo, ir jis tapo mano vaikeliu, kadangi jam taip patiko.
Siūlome perskaityti 67 šv. Augustino homiliją. Hipono vyskupas komentuoja Kristaus žodžius: „Aš išpažįstu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“ (Mt 11, 25). Nors homilijoje daugybė digresijų, visgi pagrindinė tema yra nuolankumas.
Nuolankumas šiandien tampa įtartina tikrovė. Vieni jį tapatina su savęs naikinimu prieš Dievą ir kitus, kiti mano, jog ši dorybė reikalauja laikytis žemiau to, kas esu arba ko esu vertas. Visas tekstas pdf.
Pateikiame 161-ąją šv. Augustino homiliją, kurioje jis bara svetimautojus.
Homilijoje Hipono vyskupas remiasi šv. Pauliaus mintimis, siekdamas savo tikintiesiems pasakyti, jog šie turi aiškias priežastis vengti svetimavimo – jų kūnai yra Kristaus nariai ir Šventosios Dvasios šventykla.
Kalboje Augustinas nevengia motiniško švelnumo ir tėviško griežtumo.
Šie du elementai jungsis per visą homiliją, tačiau švelnumas didės akcentuojant Dievo meilę. O pradžioje ryškiai dominuoja griežtumas. Visas tekstas PDF.
Besidomintiems šv. Augustino veikalais turbūt ne kartą prieš akis iškilo pesimistinis žmogaus lytiškumo supratimas, savyje nešantis paveldimą Adomo prasižengimą ir kartu išankstinį pasmerktumą kaltei. Tokį supratimą puikiai parodo, kad ir ši 246 Velykų homilijos ištrauka:
„Mus visus, sako Hipono vyskupas, mūsų Dievas sukūrė per nuodėmės pasklidimą. Kristus kaip žmogus buvo sukurtas kitaip, jis gimė iš mergelės, jį moteris pradėjo ne nusidėdama, bet tikėdama. Jo iš Adomo pasklidusi nuodėmė nepalietė. Mes visi gimėme per nuodėmę, jis gimė be nuodėmės, jis, kuris apvalė nuodėmę [...] jūs esate sukurti iš sėklos, iš vyro ir moters. Jūs atėjote per kūno geismą sklindant nuodėmei: Kas gali būti švarus tavo akivaizdoje? Negali būti švarus net vienos dienos kūdikis (Job 14,4).