Kun. Kazimieras Milaševičius OSB: Benediktinų vienuolynas – tarsi vertikali rodyklė

12 vienuolių: septyni prancūzai, vienas amerikietis ir keturi lietuviai, vadovaujami prioro t. Hervé de Broc OSB, 1998 metais apsigyvena Palendriuose, naujai pastatytame benediktinų vienuolyne. Greitai vienuolynas tampa žmonių pamėgtu dvasinės traukos centru. Šiandien Palendriuose gyvena 14 brolių. Vienas iš pirmųjų lietuvių, susižavėjusių šv. Benedikto gyvenimo idealu, yra dabartinis vienuolyno prioras tėvas KAZIMIERAS MILAŠEVIČIUS OSB, su kuriuo prieš kurį laiką kalbėjomės „Bernardinai.lt“ redakcijoje.

Šiuolaikiniame pasaulyje uždaras vyrų vienuolynas atrodo tikras akibrokštas. Kas yra ši sala, kokia jos prasmė? Ką ji sako pasauliui?

Išties vienuolyną galima pavadinti sala jūroje arba miestu dykumoje. Šiandienis pasaulis gyvena savo gyvenimą, kuriame daug šurmulio, bėgimo, išsiblaškymo – žinoma, nesakau, kad tai būdinga visiems, – tačiau šiuolaikinis gyvenimo ritmas daugelį verčia skubėti. Žmonės užmiršo, ką reiškia sustoti ir pasidžiaugti atokvėpio akimirka, nebemoka džiaugtis gyvenimo kasdienybe, dėkoti. Daugeliui jau nebesuprantama, kad darbas yra ne vien pinigų kalimo vieta, bet ir saviraiškos, kūrybos terpė, kurioje žmogus gali skleistis, augti, dovanoti save ir pan.

Šiuo požiūriu, vienuolynas yra tarsi vertikali rodyklė, kreipianti žmonių žvilgsnius į esminius dalykus, primenanti, jog yra kažkas daugiau nei vien tai, kas regima, apčiuopiama, vartotina, horizontalu. Tai sala, sustojimo aikštelė, kur žmonės gali atsikvėpti ir galbūt susitikti su tuo vieninteliu, galinčiu atsakyti į visus mūsų širdies gelmėje kirbančius klausimus. Ne tik susitikti, bet akinančioje Jo šviesoje vėl atgauti, o gal atrasti savastį, tai yra patį save. Kita vertus, vienuolynas – tai vieta, į kur atvykę žmonės Aukščiausiojo akivaizdoje gali išdrįsti žvilgtelėti ir į savo vidinį pasaulį.

Susitikęs su Dievu, žmogus pamato savo nuogumą, trapumą, kaukes, kuriomis slepia savo tikrą veidą. Šis apsinuoginimas gąsdina, bet kartu kviečia žmogų sugrįžti prie esminių dalykų, kuriančių jo egzistenciją ant tvirtų, nekintančių pamatų. Vienuoliai dažnai turi įgiję dvasinio gyvenimo patirtį, išbandytą dvasinėse kovose, todėl gali padėti žmogui, kuris nebežino, kaip gyventi, ką daryti, kur eiti, kokią gyvenimo kryptį rinktis. Tad jei svečias trokšta, vienuolyne visuomet galima pabendrauti su vienu iš vienuolių, ar tiesiog pabūti maldoje, tyloje ir vienatvėje, kad grįžtų į pasaulį atradęs naują viltį ir džiaugsmą, prasmę to, ką jis gyvenime daro.

Kuo jus asmeniškai sužavėjo šv. Benediktas?

Atvirai sakant, labiausiai mane sužavėjo ne šv. Benedikto asmenybė ar jo gyvenimas, Lietuvoje tarybiniais laikais buvo neįmanoma ką nors rasti apie šį iškilų vienuoliško monachizmo patriarchą, bet benediktinų gyvenimo būdas: ora et labora, malda ir darbas. Dar būnant pasaulyje visuomet traukė malda. O kai vieną dieną išgirdau grigališkąjį giedojimą, mano širdis buvo pakerėta jo grožio, autentiškumo, paprastumo bei gilumo. Gal tai ir dėl to, jog mokiausi muzikos mokykloje. Jautrumas grožiui, išreikštam per muziką, literatūrą ar dailę, palietė ne tiek protą kiek širdį. Galiu drąsiai teigti, jog mano pirmas susitikimas su Dievu įvyko muzikos dėka. Man asmeniškai F. Dostojevskio žodžiai: „grožis išgelbės pasaulį“ tapo tikrove.

Muzikos dėka tapau jautresnis neapčiuopiamiems, dvasiniams dalykams. Muzikos grožis ir žavesys subrandino man troškimą ieškoti to, kas gali pamaitinti širdies gelmes. Malda, išreikšta grigaliniu giedojimu, tapo mano kasdiene dvasine duona, taip pat tiltu siejančiu su sena benediktiniška tradicija, kurią atradau Prancūzijoje Solesmes benediktinų vienuolyne. Tad įstojau į benediktinų ordiną net nepažindamas šv. Benedikto, bet greičiau sužavėtas liturgijos grožio, maldos gelmės.

Ten mane labai traukė, nes jaučiausi galįs įprasminti savo gyvenimą, atsiliepti į Dievo kvietimą atiduodant Jam savo gyvenimą. Po 18 metų, pragyventų vienuolyne, matau, kad neapsigavau. Aišku, tai ne mano nuopelnas, o Dievo malonė į kurią atsiliepiau, pašvęsdamas jam savo gyvenimą. Dėkoju Jam už pašaukimą, už vietą, kur galiu atskleisti tai, ką geriausio turiu širdy ir dovanoti kitiems.

O ką reiškia būti benediktinu?

Benediktinų ordinas yra plačiai paplitęs po visą pasaulį, todėl pasižymi didele įvairove, tad apsiribokime Solesmes benediktiniška tradicija, pagal kurią gyvename ir Palendrių vienuolyne. Pirmajame Regulos skyriuje, išvardydamas įvairias vienuolių rūšis, Benediktas siūlo rinktis tvirčiausius (fortissimum genus) – cenobitus, tai yra tuos, kurie gyvena vienuolyne ir tarnauja paklusdami regulai bei abatui. Taigi, benediktinai remiasi trimis pamatiniais dalykais: vienuolynu, regula ir abatu.

Regulos prologe Benediktas vienuolyną apibūdina kaip tarnavimo Viešpačiui mokyklą ir savo vienuolius ragina nieko labiau nevertinti už meilę Kristui. Tai tarsi visos šventosios Regulos pagrindinis leitmotyvas ir siekinys pasirenkantiems vienuolišką gyvenimą. Tad vienuolynas tampa mokykla, kurioje mokomasi atsiliepti į Dievo meilę, taip pat mokomasi mylėti Dievą, artimą – savo brolį ar seserį ir patį save. Benediktiniškas vienuolynas yra ne tik mokykla, bet ir šeima, kuri pasižymi pastovumu. Mes nesikilnojame iš namų į namus: duodame pastovumo įžadą visą laiką likti toje pačioje bendruomenėje.

Vienuolyne, kaip ir šeimoje, viskas vyksta kartu: malda, valgis, poilsis, darbas ir pan. Šeimoje ypač auginama bendrystė, pagarba vienas kitam, nuolankumas. Abatas yra vienuoliškos šeimos tėvas. Jis kaip ir popiežius renkamas visam gyvenimui. Jis rūpinasi savo šeimos dvasiniu augimu, stengiasi labiau padėti broliams peržengti savo ribotumus, negu vadovauti, įsiklausyti negu paliepti ir pan. Šią šeimos dvasią puikiai išreiškia 72 Regulos skyrius. Leiskite man jį pacituoti: Telenktyniauja broliai tarpusavio pagarba; tegu savo kūno ir įpročių silpnumus pakelia kuo kantriausiai; tegu varžosi tarpusavyje, kuris bus klusnesnis; tegu niekas neseka tuo, ką mano esant naudinga sau, bet verčiau tuo, kas naudinga kitam; vieni kitus temyli tyra broliška meile; tegu iš meilės bijo Dievo; savo abatą temyli nuoširdžiai ir nuolankiai; tegu nieko nevertina labiau už Kristų...

Galiausiai Benediktas 4 Regulos skyriuje, kalbėdamas apie dvasinio meno priemones, vienuolyną apibūdina kaip dirbtuves, kurios yra vienuolyno klauzūra ir pastovumas bendruomenėje. Benediktinų vienuolynas yra visiškai uždaras (klauzūrinis), tarsi miestas dykumoje. Dažnai aptvertas aukšta tvora, jis turi atskirą sodą ir savo ūkį. Beveik visas vienuolio gyvenimas vyksta vienuolyno viduje. Čia gyvenantys vienuoliai, atsiskyrę nuo pasaulio triukšmo, leidžiasi į nuolatinio atsivertimo kelionę, klusnumu, malda bei darbu nepaliaujamai ieškodami vienintelio gėrio – Dievo. Benediktinai, kitaip nei kitos vienuolinės bendruomenės, duoda pastovumo bendruomenėje įžadą.

Kaip šeimoje sutuoktiniai pasižada vienas kitam likti ištikimi visą gyvenimą, taip ir benediktinai pasižada Dievo akivaizdoje visą gyvenimą praleisti pasirinktoje bendruomenėje. Mūsų įžadai taip pat yra netradiciniai. Įprastiniai trys – neturto, skaistumo ir klusnumo – įžadai buvo galutinai suformuluoti viduramžiais, o Benediktas gyveno gerokai anksčiau – VI amžiuje. Tad mes duodame pastovumo, klusnumo ir nuolatinio atsivertimo įžadus. Žinoma, pastarasis įžadas apima ir skaistumą bei neturtą, kurie nėra formaliai įvardyti. Šv. Benediktas savo Reguloje pabrėžė ir kitus svarbius mūsų dvasingumo aspektus: klusnumą, tylą, o ypač nusižeminimo dorybę, kuri veda į meilę, t. y. į patį Dievo gyvenimą.

Kitas dalykas – benediktinams liturgija visuomet užėmė svarbią vietą vienuoliškame gyvenime. Visa mūsų diena yra persunkta liturginės bendruomeninės maldos: mes einame melstis į bažnyčią 7 kartuas per dieną. Liturgijoje naudojame grigalinį giedojimą, nes tai seniausia išlikusi Bažnytinės maldos forma. Ši liturginė malda yra giedama, ir jai skiriamas geriausias dienos laikas. Vienuoliškos dienos centras yra kasdienis Švenčiausiosios Eucharistijos šventimas. Į ją krypsta ar iš jos išteka visos maldos. Šio centro atsisakyti reikštų atimti iš vienuoliško gyvenimo patį jo pagrindą, jo vidinį kilnumą ir grožį.

Tiesa, svarbios ir studijos. Kadangi nedalyvaujame kultūriniuose ar religiniuose renginiuose už vienuolyno ribų, stengiamės sukaupti didelę biblioteką. Naujokai formuojami labai rimtai, žinoma, atsižvelgiant į kiekvieno gabumus. Pradedant nuo išbandymo lotynų kalba, nes mūsų liturgija vyksta lotyniškai. Lotynų kalba nėra prisirišimas prie praeities, ją vartojame todėl, kad kuriant grigališkojo choralo giesmes buvo naudojami lotyniški Biblijos tekstai. Jeigu labiau įsigilintume į grigališkąjį giedojimą, greit pastebėtume, kaip glaudžiai jis susijęs žodis su melodija.

Tad atitraukus vieną nuo kito mėginant versti, taikyti giesmė nebebūtų tokia įtaigi. Sakyčiau, kad grigališkojo choralo atgaivinimas ir išsaugojimas yra mūsų misija, nes pats popiežius paprašė mūsų išsaugoti šią Bažnytinės maldos turtą. Žinoma, parapijose tai nebūtų įmanoma, tačiau mes nesame parapija, tai – mūsų šeimos tradicija. Šalia lotynų kalbos studijų, naujokams komentuojama šv. Benedikto Regula, jie studijuoja vienuoliško dvasingumo istoriją, Liturgijos pamokas, o vėliau, kas turi sugebėjimų, vyksta filosofijos ir teologijos studijos.

Kokia šių žmogaus prigimtį apmarinančių laikysenų prasmė?

Drįsčiau teigti, jog Benedikto Regulos esmė išsakyta 4-ajame skyriuje (apie Gerų darbų priemones): „Nieko labiau nevertinti už meilę Kristui“. Visos mūsų dvasinės pastangos, pratybos, askezė plačiąja prasme niekada nėra tikslas. Visi minėti dalykai tėra tik priemonė, vedanti į meilę Dievui.

Nėra kitos prasmės, kito tikslo kaip tik gyventi Dievo gyvenimu, į kurį jis šaukia kiekvieną iš mūsų. Šv. Benedikto Regula padeda įgyvendinti Evangeliją. Regulos nuostatos suteikia kryptingumą, siūlydamos tam tikrą gyvenimo būdą, kuris leidžia nuoširdžiau atsiliepti į Jėzaus Kalno pamokslo raginimus, mokantis gyventi pagal Dievo širdį.

Monastinės bendruomenės ligi šiol yra išlaikusios ryškią abato – bendruomenės – tėvo figūrą. Kokia abato vieta bendruomenėje, turint omenyje, kad mūsų dienomis tėvystė yra savotiškai pritemusi, nebelieka autoritetų ir labiau išryškėja brolystės matmuo?

Jau minėjau, kad benediktinų bendruomenė yra šeima. O kalbant apie šeimą, turime kalbėti apie motiną, tėvą, vaikus, jų tarpusavio santykius ir pan. Benediktinų vienuolyne šeimos tėvas yra abatas. Iš tiesų vienuolyne vienintelis ir tikrasis mokytojas yra Kristus, o abatas tėra vikaras, užimantis vienuolyne Kristaus vietą ir vadovaujantis Jo vardu ir Jo duota galia. Šv. Benedikto Reguloje visas antras skyrius kalba apie tai, koks turi būti šeimos tėvas, abatas. Jis turi būti meilės kupinas tėvas ir sykiu griežtas mokytojas.

Labai svarbu, kad bendruomenės vyresnysis pats būtų augęs geroje, tvarkingoje šeimoje, plačių pažiūrų ir suprantantis, ką reiškia būti tėvu. Iš tiesų, kad taptum geru tėvu, pirmiausia turi išmokti būti geru sūnumi. Tik būdamas sūnumi išmoksi, ką reiškia būti ir tėvu. Abatas, arba šeimos tėvas, turėtų būti šeimos ar bendruomenės vienybės ašis. Mano manymu, žmonių bendrystė be vadovaujančio asmens nėra įmanoma. Žinoma, autoriteto įvaizdis šiandien yra labai iškreiptas, todėl linkstama jį atmesti. Tačiau žodis autoritetas iš tiesų yra labai prasmingas ir turi gilią prasmę.

Jis kilęs iš lotyniško žodžio augere – augti. Taigi, šeimos tėvas yra tas, kuris padeda vaikui augti ir tapti tikru vyru arba moterimi; tas, kuris suteikia vaikui pasitikėjimo, saugumo, parodo kryptį, padrąsina, kai šis nežino, kuo remtis... Panašiai ir abatas. Jis padeda bendruomenės broliams tapti atsakingiems už save, savo veiksmus, padėti kitiems, būti kantriems ir pan. Abatas nėra įmonės direktorius, nurodinėjantis, ką ir kaip daryti. Jo pagrindinis rūpestis yra suteikti dvasinį mokymą, kuris padėtų broliams augti vidumi, o kartu ir padrąsinti nešti vienas kito sunkumus, trūkumus.

Jis turi kantriai ir su meile įsiklausyti į brolių rūpesčius, kartais jam gali tekti pasakyti vienam ar kitam broliui, kad tai ne jo vieta, ne jo pašaukimas. Tačiau visada padrąsinti ieškoti kito kelio: kurti šeimą ar ieškoti kitos bendruomenės... Net ir mažuose dalykuose abatas privalo mokėti įsiklausyti ir mokytis iš to, ką išgirsta. Kalbant apie šeimą, iškyla dar vienas žodis – ištikimybė. Mes savo įžadais Dievo ir brolių akivaizdoje pasižadame būti ištikimi visą gyvenimą. Tai nėra lengva, kaip ir bet kuriame kitame luome. Susidūrus su įvairiausiais sunkumais, šeima tampa ypatinga vieta, kurioje padedame vienas kitam nugalėti iškilusias problemas. Tai – šeimos privilegija.

Vienuolynas nėra fanų klubas, kur susirenka žmonės, mėgstantys tuos pačius dalykus. Į vienuolyną ateina labai įvairių žmonių su savo charakteriu, savo gyvenimiška patirtimi, žaizdomis, netektimis. Tačiau, jei leidžiamės, Dievas kantriai gydo mūsų žaizdas. Tad vienuolynas tampa vieta, kur žmonės gali augti, pereidami įvairius etapus, įvairias baimes, skausmus ir kančią... Mūsų vienuolyne tėvais yra vadinami visi vienuoliai kunigai. Šiaip visi esame broliai ir taip kreipiamės vienas į kitą.

Kunigą vadinti tėvu gal yra kiek hierarchinis, pagarbos ženklas – lotyniškai sakydavo domus, dominus (viešpats). Šis pagarbos ženklas primena, kad kunigas visada atstovauja Kristui, yra Kristaus vietininkas žemėje. Manau, kad mums svarbu dažnai girdėti žodį tėvas.

Kas yra jūsų išgyvenamos dvasinės tėvystės esmė? Vienuolyne sutinkate įvairiausių žmonių, kartais jums akivaizdu, ką žmogus turėtų daryti, o jam ne taip aišku. Kaip jūs elgiatės?

Dvasinio vadovavimo esmė yra leisti palydimajam susitikti su Tuo, nuo kurio jis nutolo ar kurio niekada nepažino. Reikia padėti susitikti su Dievu, su savimi ir su artimu. Susitikti – tai perkeisti savo žvilgsnį į Dievą, artimą ir save. Kai mums sunku, dažnai manome, kad iškilusi problema yra ne mano, o kito. Tuomet stengiamės pakeisti kitus, pasaulį. Tačiau tai visuomet baigiasi nesėkme.

Problema yra ne kitas, o aš pats. Dvasios tėvas turėtų švelniai ir atsargiai padėti nukreipti palydimojo žvilgsnį į tikrąsias problemas, parodyti priežastis, kurios trukdo eiti pirmyn. Nuodėmė yra tas pagrindinis suklupimo akmuo, užstojantis Dievą ir trukdantis su juo susitikti. Dvasios tėvo užduotis yra padėti žmogui nuritinti tuos vidinius akmenis, trukdančius eiti pirmyn, trukdančius susitikti Dievą. Dvasinės tėvystės idealas – tai padėti žmogui atgauti Dievo vaikų laisvę, džiaugsmą gyventi, mylėti ir skleistis. Dažnai manome, kad tik tuomet esame laisvi, jei galime daryti ką norime.

Iš tiesų – tai didžiausia kvailystė. Laisvė visada susijusi su gėriu. Esame tiek laisvi, kiek renkamės gėrį, o tai visuomet yra sunkus pasirinkimas, reikalaujantis atsižadėjimo, savęs suvaržymo, peržengimo, drąsos. Dvasinis vadovas padrąsina, meldžia už savo palydimąjį, padeda atrasti tikras vertybes, nuo kurių žmogus nukrypo, nebemato, nebesupranta; parodyti kryptį, kuriuo keliu eiti. Dvasios vadovas neis jo keliu – pats žmogus turės juo eiti. Dvasios tėvas tėra palydėtojas gyvenimo kelyje.

Kaip palaikote ryšį su pasauliu, jaučiate gyvenimo pulsą?

Jaučiame įvairiausiais būdais! Turime daug bičiulių, kurie mus reguliariai lanko ir papasakoja, kas dedasi pasaulyje. Žinoma, galime sužinoti apie pagrindinius dalykus ir per internetą. Mūsų pareiga, sakyčiau, net profesija ne smalsauti, kas dedasi už vienuolyno sienų, bet melstis dėl tų dalykų, kurie rūpi visuomenei: melstis už šeimą, už gyvybę, už rūpinimąsi gamta, už politikus, už taiką. Vengiame domėtis politiniais konfliktais ar rietenomis, kurios gali įnešti į brolių gyvenimą sumaištį ar net supriešinti.

Vyresnysis turi pasirūpinti suteikti tinkamą informaciją bendruomenei apie iškylančias pasaulyje ar Lietuvoje rimtas problemas. Dažnai mums skambina ar rašo žmonės, prašydami melstis viena ar kita intencija. Manau, kad užtarimo, prašymo dėkojimo malda mes prisidedame prie geresnės visuomenės kūrimo.