Kai kurie nauji religiniai judėjimai teigia, kad Kristus buvo pakabintas ne ant kryžiaus, o ant stulpo.

Be to, pastebi jie, ankstyvosios krikščionybės menas kryžiaus atvaizdą pateikia gana vėlai.

Tokie teiginiai gali kelti sumaištį krikščioniškoje sąmonėje, kurioje jau įaugęs kryžiaus vaizdinys. Trumpai atsakome į tokius tvirtinimus.

Pirmųjų amžių autoriai nukryžiavimą aprašo kaip labai skausmingos mirties formą. Tačiau reikia pripažinti, kad Evangelijos nepateikia išsamių kryžiavimo detalių, jos tiesiog pasako: „Jie prikalė jį prie kryžiaus“ arba „Jį nukryžiavo“. (plg. Mt 27,35; Mk 15,24; Lk 23,33; Jn 19,18). Naujojo Testamento autoriai turėjo svarbesnį tikslą: jie siekė pateikti ne archeologinius ar istorinius, bet kristologinius nukryžiavimo motyvus. Jiems rūpėjo perteikti amžiną, kosminę, soteriologinę mirties ant kryžiaus prasmę.

 Šalia šio pastebėjimo svarbu pažvelgti į kai kuriuos terminus. Naujojo Testamento autoriai, norėdami išsakyti žodį „kryžius“ ar „nukryžiavimas“, naudojo graikišką žodį „stauros“, „stauroo“ (visas Naujasis Testamentas parašytas graikų kalba !). Išsamūs graikų kalbos žodynai teigia, kad šis žodis pirmiausia nusako kaip tik stulpą ant kurio buvo prikalami nuteistieji. Ir tik specialia reikšme, jis nurodo stulpą su skersiniu. Graikai neturėjo tinkamo žodžio išreikšti romėniškam crux, kuris buvo romėnų kankinimo įrankis. Romėnų crux jie vadino stulpu, (stauros). O kryžius, kaip žinia, suformuotas iš vertikalaus stulpo, įkasto egzekucijos vietoje ir horizontalaus skersinio, kurį lotynai vadino patibulum. Pastarajį pasmerktieji turėjo nešti ant pečių iki nukryžiavimo vietos ir su juo buvo nukryžiuojami. Kai Simonas Kirėnietis padeda nešti Kristui kryžių, jis perima ne kryžių, ne stulpą, bet patibulum, t. y., skersinį. Iš to seka, kad Kristus buvo prikaltas ant kryžiaus.

Pereinant prie ankstyvojo krikščionybės meno reikia taip pat pripažinti: tikro Kryžiaus vaizdinio, kaip krikščionių simbolio pirmieji du amžiai nepateikia (Tačiau jis jau pasirodo III a. pradžioje), o pati nukryžiavimo scena krikščioniškame mene pasirodo tik nuo V-VI amžiaus. Kyla klausimas: kodėl krikščioniškas menas taip vėlavo ?

Kaip žinia, pirmieji trys amžiai buvo krikščionių persekiojimo laikas, patys krikščionys buvo masiškai kalami ant kryžių. Šią pasmerkimo mirčiai priemonę romėnų teisėje panaikino tik imperatorius Konstantinas (IV a. pradžia). Todėl suprantama, kad iki IV a. krikščionims buvo sunku pozityviai išreikšti tai, kas buvo kankinimo įrankis.

Pirmieji vieši kryžiai jau regimai pasirodo nuo IV a. prad. imperatoriaus Konstantino statytose bazilikose. Mozaikos ir freskos kryžių tapatina su gyvenimo medžiu. Dažnai žalios spalvos, kryžius apsukamas šakomis. Beveik visada ant jo matomos gėlės, vaisiai, paukščiai. Kitur atsiranda taip vadinami kosminiai kryžiai, kurie parodo, kad Kristus yra visatos centras.

Vis dėlto, jau Romos katakombose kryžius netiesiogiai vaizduojamas. Pats seniausias netiesioginis vaizdinys yra inkaras su papildomu skersiniu. Inkaras pirmiesiems krikščionims reiškė ir kryžių, ir viltį, pastatytą ant šio išganymo ženklo. Inkaro vaizdiniai, įrėžti katakombų akmenyse siekia I amžių. Kryžių bandyta išreikšti ir pirmąja graikiško žodžio Chistos (Χριστος) raide X. O Rytuose, jau II a. pabaigoje aptinkami krikščioniški įrašai su tikru kryžiaus ženklu. Iš to seka, kad kryžiaus atvaizdas krikščioniškame mene nėra sukūrimas ar išradimas, bet objektyvios tikrovės pavaizdavimas.

Todėl, pažvelgus į šias aplinkybes, negalima teigti, kad Kristus buvo prikaltas prie stulpo.

Br. Lukas Skroblas OSB

Šaltiniai:

MARUCCHI. H., art. « Croix », in Dictionnaire de la Bible, t. II., Paris, Letouzey et Ané, 1926, coll. 1127-1134.

TORRANCE. J.B., art. « Croix, crucifixion », in Le grand dictionnaire de la Bible, Paris, Excelsis, 2004, pp. 384-385.

OURY, G.M., « Racontez à tous les peuples ses merveilles, les fêtes du Seigneur », Paris, Alsatia, 1969, pp. 221-229.

HENGEL, M., « La crucifixion dans l'Antiquité et la folie du message de la croix », LD 105, 1981.