Sunki ir nepagydoma liga, senatvė ir mirtis yra gyvenimo tikrovės, žmogų uždarančios tarsi į narvelį, iš kurio jau nebėra išėjimo. Turbūt yra nedaug žmonių, ramiai ir natūraliai priimančių tokios egzistencinės išeities nebuvimą, kuris nepalieka jokių pilnatviško gyvenimo vilčių.

Ir čia kyla klausimas: kaip tokioje situacijoje išgyventi adventą? Kaip išgyventi šio laiko skelbiamą viltį ir džiaugsmą, jei gyvenimas, atrodo, jau pastatė neperžengiamas kliūtis bet kokiai vilčiai ir bet kokiam tikram gyvenimo džiaugsmui? Atmintin vis sugrįžta vieno ligos stipriai pakirsto senelio atžarus įsitikinimas: O man jau nebėra ko laukti !

 Sunki liga

Vieną mūsų bendruomenės brolį, einantį miesto gatve, pasivijo jaunuolis. Jis jam išreiškė džiaugsmą ir padėką už tai, kad pasirinko pašvęsto gyvenimo kelią, kad tiesiog jis yra ir paprašė melstis už jį pridurdamas: „Aš jau eilę metų vartoju narkotikus ir žinau, kad niekada iš šios ligos neišbrisiu“. Tokia visai jauno žmogaus padėtis, negailestingai ir galutinai užkirtusi kelią visavertiško gyvenimo būklei ir atskleidžianti tikrai negailestingą gyvenimo veidą, kviečiantį iš pagrindų peržvelgti žmogiškos egzistencijos prasmę, regis, stumia šalin bet kokią galimybę kalbėti ir išgyventi advento laiko dovanojamą viltį ir džiaugsmą. Radikalus nepajėgumas išsivaduoti iš priklausomybės gniaužtų iškelia žmogui prieš akis svarbią tiesą: gyvenimas nėra jo galioje, jis jo vadelių nelaiko. Dar gi priešingai: valdo gyvenimas ir, regis, elgiasi su juo kaip patinka.

Minėtas pavyzdys susijęs su laisvu apsisprendimu vartoti narkotikus ir verčia žmogų kaltinti save, tačiau paprastai liga užklumpa žmogų jam niekuo neprasižengus tarsi aklo likimo nepaaiškinamas smūgis. Žmogus stumia savo kančią išorėn. Kad ši palengvėtų, (ypač jei liga tikrai sunki ir kamuoja jau eilę metų) kartais – drįskime tai pasakyti – reikia išrėkti net Jobo žodžius: „Kodėl aš nemiriau gimdamas, kodėl, išėjęs iš įsčių, nežuvau? Kam gi buvau pasodintas ant kelių ir duota man žįsti krūtį? […] Juk dejonė man tarsi duona, o aimanos liejasi man tarsi vanduo“. (Job 3, 11-12. 24). Šiuos žodžius Jobas tarsi spjauna pačiam gyvenimui į veidą, bet kartu – svarbu pastebėti – jis niekada nemąstė apie savižudybę. Visuomet laikydamas save kūriniu ir gyvybę nešančiu žmogumi, jis niekuomet neatstūmė ir nepaleido Dievo – vienintelio gyvybės davėjo. Kadangi gyvybės davimas nepriklauso nuo kūrinio, Jobas nesiekia jos ir užgesinti.

Senatvė

Senatvė yra kita gyvenimo būklė, kurią žmogaus prigimtis priima sunkiai. Ciceronas savo traktate „Apie senatvę“ išskiria keturias senatvės liūdnumo priežastis: „pirmiausia, sako jis, senatvė atskiria nuo veiklos, antra, ji susilpnina kūną, trečia, ji paneigia beveik visus malonumus ir ketvirta, ji jau nedaug nutolusi nuo mirties“. Tačiau šiandienėje technologinės pažangos visuomenėje, kuri aukština produktyvumą, veiksmingumą, naudingumą, senatvės laikotarpį išgyventi nepalyginamai sunkiau. Seneliai (ypač jei jau pakirsti radikalaus fizinio nepajėgumo) jaučiasi nustumti į paribį, nenaudingi ir nereikalingi, negana to, patekę į mirties zoną. Šiandien vis stipriau ir stipriau aikštėn iškyla ir kita problema: senstantys žmonės vis rečiau yra globojami savo vaikų ir artimųjų. Jei ankščiau po vienu stogu gyveno trys ir net keturios kartos, kur seneliai rūpinosi anūkais, o šie seneliais, tai šiandien regimas visiškai priešingas procesas: kartos išsibarstė. Neretai žmonės sensta vieni, apleisti net savo brangiausių žmonių, kuriems jie atidavė savo gyvenimą ir išgyvena gilų vienišumo jausmą. Todėl tampa neaišku: kaip tokiems žmonėms kalbėti ir išgyventi advento laiko viltį, jei viskas grimzta mirties karalijon ?

Mirtis

O prisiartinus šiai karalijai, prisiartina ir jos totalus vienišumas, kuris tarsi surenka ir įima savin visus gyvenimo apleidimus, atstūmimus, liūdesį, širdgėlą – žodžiu visa, ką atnešė gyvenimo tikrovė. Žmogus visada miršta vienas, jis visuomet išgyvena galutinio apleidimo baimę, maža to, galutinio išnykimo baimę. Jis miršta juo sunkiau, juo neatsakingiau gyveno, juo labiau švaistė gyvenimo dienas, juo labiau vaikėsi tuščių ir efemeriškų gyvenimo malonumų. Mirtis šiuo atveju iškyla prieš akis tikrai kaip galutinis priešas, kurio jau nebegalima įveikti. Ir priešingai: mirti yra lengviau, jei žmogus gyvenime mokėsi prarasti save, jei mokėsi priimti savo egzistencijos ribas ir gyveno teisingai. Tačiau kiekvienas miršta vienas, kiekvienas miršta asmeniškai išgyvendamas totalų nepajėgumą pakeisti fatališką padėtį ir, regis, nenumaldomai stumiamas totalaus išnykimo link. Todėl: ką gali atnešti advento laikas, skelbiantis tikrąją būtį, jei žmogaus būtis skuba į nebūtį?

Ir vis dėlto...

Šios trys, regis, beviltiškos gyvenimo formos yra kartu ir ypatingo laukimo būsenos. Šie žmonės daug labiau nei tariamai „sveikieji“ laukia kažko (dažnai nesąmoningai), kas juos esmingai išvaduotų iš jų gyvenimo ribų. Todėl kaip tik advento metu, mūsų Motina Bažnyčia juos kviečia iš esmės keisti įprastinį požiūrį į savo būklę, pakreipti savo matymo kampą ir sujungti savo galutinio išvadavimo troškimą su advento laiko skelbiamą didžiąja gyvenimo Viltimi. Tiesa, kad jie gali jaustis nebepajėgūs siekti kokios nors aukštesnės vilties dėl valios, proto ar kūno statomų kliūčių. Tiesa, kad jie dažnai nemato kaip konkrečiai laukti Viešpaties atėjimo, kokių konkrečių veiksmų imtis, kad šis laukimas taptų apčiuopiamas, tačiau yra ir kita tiesa: kaip tik tuomet pats Dievas gali ateiti pas juos. Negana to, Dievas ateina pačiu tikriausiu būdu kaip tik tada kai jau, regis, nėra jokios vilties, kai jokia žmogiška viltis nebegali nieko duoti, kai jau išmušti visi žmogiški saugumo ramsčiai.

Tereikia žmogui tikėti galutinio išvadavimo Viltimi, žadinti savyje troškimą susitikti su šia Viltimi, kuri yra pats Jėzus Kristus, Dievas, tapęs kūnu, kad atneštų ir parodytų dangiškojo Tėvo besąlygišką meilę pačiu tikriausiu būdu, kad užsikeltų ant savo pečių visas žmogaus gyvenimo ribas, jas sutraukytų ir parodytų grįžimo kelią į bedugnės Dievo meilės platumas, į patį trejybinės meilės vidų. Tereikia troškti vienytis su Kristumi Jo kančioje, mirtyje ir prisikėlime, ir užuot galvojus kaip man nesiseka, koks aš bejėgis, palikti Dievui iniciatyvą, leisti jam ateiti ir sakyti jam: „Aš negaliu ateiti pas Tave, tačiau Tu gali ateiti pas mane“. O jis ateina per patį gyvenimą. Jei nėra galimybės priimti jo Kūną eucharistijos pavidalu, jis ateina ir kitais būdais: per perskaitytą ar išgirstą žodį, per prisilietimą, per kaimyno ar draugo netikėtą apsilankymą ir per visa, kas sudaro kasdienio gyvenimo tikrovę.

Tokios laikysenos akivaizdoje ligos palaužtas žmogus advento metu gali pasijusti kviečiamas atsakingai žvelgti į savo ligą, tai yra, ieškoti savo negalios prasmės. Tiesa, kad liga kaip tokia dar nieko nepasako apie prasmę, tik gyvas žmogaus santykis su Kristumi gali pamažu atgręžti kitokį ligos veidą. Skaitant evangelijas į akis krenta didelis skaičius kūno ir sielos ligonių, kuriuos Kristus sutiko savo žemiškame gyvenime. Galima teigti, kad kaip tik šis susitikimas su kančios palaužta visuomene galutinai paženklino pačią Kristaus žmogystę, kuri buvo perdėm atjauta ir begalinis dėmesys žmogaus poreikiams. Savo misiją Jis išreiškia tokiais žodžiais: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių.“ (Mk 2, 17). Maža to, jis visiškai su ligoniais susitapatina: „Buvau ligonis ir jūs mane aplankėte“ (Mt 25, 36). Todėl ligos varginamas žmogus nėra beviltiškas žmogus, jei į jo gyvenimą įžengia didžioji gyvenimo Viltis – pats Jėzus Kristus, tikrasis, amžinasis gyvenimas.

Ką ši perspektyva gali atnešti senatvei? Nepaisant neišvengiamo fizinių ir protinių jėgų mažėjimo, gal net sunkiai pakeliamo apleidimo jausmo, Kristaus atėjimo šviesoje galima drąsiau pasitikti gyvenimo keliamus klausimus, kurie jaunystėje galbūt buvo nustumti į šalį: kokia mano vertė? Kokia yra gyvenimo prasmė? Kodėl turiu mirti? Ką reiškia visos tos kančios ir skaudūs praradimai, kuriais buvo nusėtas mano gyvenimas ? Negana to, Kristaus atėjimo šviesoje senatvę pasiekęs žmogus, užuot manęs, kad jis nieko nevertas, gali itin stipriai suvokti giliąją žmogiškos egzistencijos tiesą: žmogus yra daug daugiau už tai, ką jis daro. Jo vertė nepriklauso nuo išorinių veiksmų. Jos negalima pamatuoti pagal išorinės naudos kriterijus.

Pirmiau nei darbai ar gabumai, pati žmogaus egzistencija yra pirmasis ir pagrindinis gėris. Ši pamatinė tiesa, kuri jau laisvina, atneša ir kitą jau minėtą tiesą: kol buvo jaunas, žmogus manė, kad turi visomis išgalėmis eiti į Dievą (arba priešingai, nuo jo bėgti), pasenęs jis jau supranta, kad pats Dievas ateina jo pasitikti, kad Dievas yra visuomet pirmas meilėje ir ši meilė ateina apkabinti jo likimo. Todėl senatvė, užuot buvusi našta kitiems ir sau, Kristaus atneštos didžiosios Vilties šviesoje gali tapti graži, brandi, nešanti viltį, priimta prieš Dievą ir prieš žmogų ir todėl laiminga. Žanas Vanier, „Arkos“ bendruomenių įkūrėjas Prancūzijoje, paskutinį kartą apsilankę Lietuvoje, pasakė: „Su šia kelione baigiu savo keliones. Dabar pasiliksiu savo „Arkoje“ ir mėgausiuosi savo senatve“.

Pagaliau ką šis advento laikas gali suteikti mirštančiam žmogui? Ogi jis jam turėtų iš naujo ir itin stipriai priminti: Kristaus mirtis ir prisikėlimas atnešė žmonijai totaliai kitokį mirties veidą. Kristus pirmiausia nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8), todėl Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis (Apd 2, 24). Iš to mes žinome, kad prikeltas iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta, mirtis jam nebeturi galios (Rom 6, 9). Todėl žmogus turi abiem rankom įsikibti į šį įvykį, kurį apaštalas Pauliaus išreiškia tokiais žodžiais: „Aš esu tikras, kad mirtis […] negali atskirti nuo Kristaus meilės“ (Rom 8, 38) Kadangi Kristaus pergalė sunaikino mirtį, tai reikia su Apaštalu klausti: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?“ (1 Kor 15, 54-55).

Tikrai, Kristaus prisikėlimas peržengė mirties ribas ir šias ribas peržengia kiekvienas, kuris tiki Kristaus prisikėlimu ir jo pergale prieš mirtį. Tad dabar Kristus yra ne tik prisikėlęs, bet ir „prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25), duodamas visiems, kurie miršta su Kristumi ir Kristuje, nes „prisikels tie, kurie mirė Kristuje“ (1 Tes 4, 16). Kaip tik dėl šios prisikėlimo vilties Augustinas galėjo pasakyti apie savo motiną: „ji [Monika] nei mirė nelaimingai, nei mirė visiškai“. (Išpaž. 9, 12, 29). O mažoji Teresėlė savo mirties akivaizdoje pasakys: „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą“. Todėl advento laukimo viltis duodama tam, kad pasakytų: paskutinį žodį turi ne mirtis, o pats Dievas ir jo meilė parodyta Jėzuje Kristuje. O ši meilė, vesdama per mirtį įveda į gyvenimą.

Todėl pasakymas : O man jau nebėra ko laukti ! neturi objektyvaus pagrindo. Priešingai, laukti yra ko, nes jau nebėra ko laukti.

Br. Lukas Skroblas OSB