Didįjį penktadienį Bažnyčia kviečia tikinčiuosius ypatingu būdu išgyventi Kristaus kančią ir mirtį. Šios dienos liturgija jau veriasi Prisikėlimo įvykiui, tačiau ji ypač kelia į paviršių Kristaus totalų atsidavimą, nusižeminimą, sunaikinimą – visus dėmenis, kurie sudaro Atpirkimo slėpinio skausmingąją išorę.

Priekaištai

Kristaus kančios skausmingąsias akimirkas leidžia išgyventi šios dienos Kančios pamaldos, kurių metu yra garbinamas kryžius ir giedamos Jeremijo raudos ar kitos gavėnios giesmės. Monastinėse bendruomenėse giedami vadinamieji „Priekaištai“. Atliekami jausmingomis grigalinio giedojimo melodijomis, jie sudaro stiprų ir intensyvų tikėjimo akto momentą.

Pačių žiauriausių kankinimų akimirką, šie priekaištai tapatina kankinamąjį su Izraelio Dievu. Juose jaučiama ir iš gelmių besiskverbianti viltis, kuri sako: tiek meilės negali būti nugalėta. Šie priekaištai paliečia visą eilę senatestamentinių įvykių, kaip antai Mich 6,34; Įst 8, 2-7; Iz 5,4; Jer 2, 21 ir kartu iškelia glaudų tapatumą tarp Jėzaus iš Nazareto ir Jahvės, Izraelio Dievo. Jie yra štai tokie:

Mano tauta, ką aš tau padariau ? Kuo nuliūdinau tave ? Atsakyk man.

Už tai, kad išvedžiau tave iš Egipto žemės – ar už tai savo Gelbėtojui paruošei kryžių ?

Ar už tai, kad keturiasdešimt metų tau rodžiau kelią per dykumą, maitinau tave mana ir įvedžiau į tikrai derlingą kraštą – už tai savo Gelbėtojui paruošei kryžių ?

Ką dar aš turėjau padaryti ir nepadariau ? Juk aš tave auginau nelyginant gražų rinktinį vynmedį, o tu taip skaudžiai man atsilyginai.

Kai troškau, mane pagirdei actu, ietimi savo Gelbėtojui perdūrei šoną.

Aš dėl tavęs ištikau bausmėmis egiptiečius ir jų pirmagimius, o tu mane atidavei nuplakti.

Aš tave išvedžiau iš Egipto, paskandinęs faraoną raudonoje jūroje, o tu mane įdavei aukštiesiems kunigams.

Aš perskyriau prieš tave jūrą, o tu man pravėrei šoną su ietimi.

Aš lydėjau tave dengdamas debesimis, o tu mane nuvedei į Piloto pretorijų.

Aš tave maitinau mana dykumoje, o tu mane mušei ir nuplakei.

Aš, kad tave išgelbėčiau, pagirdžiau iš uolos, o tu man padavei gerti perrūgusio vyno.

Aš dėl tavęs ištikau Kanaano karalius, o tu man daužei galvą nendrine lazda.

Aš tau daviau karališką skeptrą, o tu man ant galvos uždėjai erškėčių vainiką.

Aš tave išaukštinau su didele galybe, o tu mane pakabinai ant kryžiaus medžio.

Gyventi atvira žaizda Dievui

Visa ši Kryžiaus išaukštinimo ir garbinimo apeiga pastato prieš dievišką paradoksą, kuris atplukdo stiprias ir aukštas dieviškos meilės bangas,– meilės, kuri negali būti nugalėta. Tačiau ji tampa visagalė tik tuomet, kai yra priimama laisvai, kai žmogus laisvai apsisprendžia už ją, kai leidžiasi jos sužeidžiamas. Vienas vienuolis yra pasakęs paradoksalią mintį: „Dievas žaizdų negydo, jis jas atveria“. Didžiojo penktadienio liturgija turbūt ir bus ta diena, kuri padeda gyventi atvira žaizda Dievui.

O gyventi atvira žaizda Dievui – tai tapti jautriu ir ragauti Viešpaties švelnumo, kuris kaip medus ir balzamas ištekėjo iš pervertų jo žaizdų. Geležis pervėrė jo kūno narius ir palietė širdį, kad jis galėtų totaliausiu būdu susitapatinti ir kentėti kartu su mano sužeista prigimtimi. Jo širdies paslaptys apnuoginamos per jo kūno žaizdas ir atveria man Tėvo neišmatuojamo gerumo gelmę. Kaip kitaip šis begalinis švelnumas galėjo būti parodytas žmonėms? Kaip dar aiškiau ir iškalbingiau Dievas Tėvas galėjo parodyti šį švelnumą, jei ne per jo Sūnaus atviras kūno žaizdas? Juk nėra didesnės meilės kaip gyvybę atiduoti už pasmerktuosius!

Didysis penktadienis ir toliau stato į paradoksą, nes kiekvienas krikščionis yra kviečiamas sekti Kristumi, siekti jo būklės, dalintis jo būsenomis, maža to, tapti viena būtimi su juo. Kančios prasmė į žmogaus prigimtį skverbiasi lėtai. Yra nedaug žmonių, kurie patirdami kančią, tuoj pat apkabina kryžių. Paprastai žmogus ieško visokiausių būdų stumti kryžių nuo savęs tarsi nenaudingą ir neveiksmingą tikrovę.

Todėl nėra aišku, kaip iš kankinimo įrankio gali ištrykšti prisikėlimo džiaugsmas ir todėl tikras gyvenimas, kaip kryžius gali būti pozityvi tikrovė. Tuo tarpu šv. Paulius džiaugiasi savo kentėjimais už tuos, kurie priėmė Kristų (plg. 2 Kor 7,4). Jam žodis apie kryžių yra Dievo galybė (plg. 1 Kor 1,18). Jis giriasi vien tik Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kuriuo pasaulis jam yra nukryžiuotas, o jis – pasauliui (plg. Gal 6,14).

Aš pražydau iš jo žiedų

Antai ir Jonas Auksaburnis prasiskverbė į kryžiaus atneštą džiaugsmą: „Kryžiaus medis, – sako jis, – yra mano amžinasis išganymas. Tai mano maistas ir mano puota. Mano šaknys giliai leidžiasi tarp jo šaknų. Skleidžiuosi po jo šakomis. Pabėgęs nuo kaitros, pasistačiau palapinę jų pavėsyje ir ten radau poilsio vietą, gaivinamą ryto rasos. Aš pražydau iš jo žiedų. Jo vaisiai man teikia tobulą džiaugsmą. Šie vaisiai buvo saugomi man nuo laikų pradžios, vaisiai, kuriuos aš galiu valgyti laisvai. Tai mano tiesus kelias, mano siauras takelis“.

O ir Šventojo Andriejaus Darbai parodo, kaip patristinio amžiaus krikščionys vertino Kryžių. „Sveikas Kryžiau, – sušunka Andriejus, – pašventintas Kristaus Kūno, papuoštas jo kūno nariais tarytum brangakmeniais. Prieš Viešpatį pakabinus ant tavęs, kėlei mums baimę. O dabar tu esi dangiškos meilės objektas. Todėl einu į tave, tikras ir džiaugsmingas, kad priimsi mane draugiškai, mane, kuris yra mokinys to, kuris buvo pakabintas ant tavęs. O gerasis kryžiau, sukilnintas Viešpaties kūno narių“.

Minėti autoriai pamažu prasiskverbė į kryžiaus slėpinį, suvokdami, kad šio slėpinio priėmimas – tai tiesiog pats gyvenimas, konkretūs proto, valios ir kūno žingsniai, lydimi drąsos ir rizikos išeiti iš žmogiško saugumo garantijų. Jie leidosi jo apdovanojami, iki galo tapo gaunantys ir jį priimantys, kartu suprasdami, kad jų kančios jiems tarsi nebepriklauso, jos juos pranoksta; tai kančios Kristaus, kuris tęsia savo Atperkančią kančia per žmogiškas kančias.

Br. Lukas Skroblas OSB