Lietuvių kalbos žodžio Velykos etimologija sietina su daugelyje slavų kalbų, išskyrus rusų, naudojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra didžioji diena/naktis: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų), Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenk.), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų).

Europoje daugumoje kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių etimologinė kilmė siejama su hebrajų k. žodžiu pesach, reiškiančiu izraelitų išėjimo iš Egipto minėjimo šventę pagal Senajį Testamentą, gr. Pascha, (Πάσχα), italų pasqua, isp. pascua, prancūzų pâque, rusų пасха. Hebrajų k. žod. pesach primena „Dievo perėjimą“ (Dievas pereina virš, peršoka, pasigaili, apsaugo), todėl išlaikyti šio žodžio šaknį yra prasmingiau nei jį paversti didžiąją diena ar naktimi.

Šiame straipsnyje bus veikiau naudojamas terminas „Pascha“. Kartu bus siekiama trumpai pažvelgti į žydiškas Paschos ištakas bei istoriją ir atsakyti į klausimą: ar galima teigti, kad krikščioniškosios Paschos šventimas tiesiog perėmė žydų Paschos dinamiką, tradicijas ir ypatumus? Ar galima kalbėti apie paprasčiausią tęstinumą ?

Paschos ištakos

Žodis „Pascha“ Senajame Testamente naudojamas 49 kartus. 34 kartus jis nurodo pirmosios pavasario pilnaties šventinę apeigą ir 15 kartų – šia proga aukojamą avinėlį. Panašu, kad pradžioje šis žodis reiškė ritualinį šokį (arba peršokimą), kuris vyko šventės metu. Šią reikšmę perėmė Izraelitų teologija, kai per itin įsimintiną pavasario šventę Viešpats „peršoko“ (praėjo) Izraelitų namus, pažymėtus paaukoto avinėlio krauju ir šitaip jų pasigailėjo (plg. Iš 12, 13.23.27).

Išėjimo knygos liudijimu, Paschos šventės paprotys yra ankstesnis už išėjimą iš Egipto ir įėjimą į Kanaano žemę, nes jis nebuvo praktikuojamas sėslių gyventojų. Išėjimo knygoje Izraelitai keliskart per Mozę prašo faraono išeiti į dykumą ir ten atnašauti auką Viešpačiui (plg. Iš 3,18), o tai leidžia suprasti, kad tokią praktiką jau prieš išėjimą atlikdavo tam tikros gyvulių augintojų grupės (plg. Iš 10, 24-26).

Paschos apeiga buvo švenčiama pavasarį. Ji vyko pilnatyje, naktį ir surinkdavo visą šeimyną. Kadangi vyko pavasarį, ši apeiga buvo praktikuojama tuo laiku, kai gyvuliai išvaromi į laukus. Ją sudarydavo dvi dalys: kraujo ritualas ir valgymas. Iš paaukoto vienmečio gyvulio, šeimos tėvas atlikdavo kraujo apeigą, po to, iš anksto iškepta aukos mėsa buvo valgoma.

Kraujo ritualas buvo skirtas nuvyti priešiškas jėgas, gebančias pakenkti gyventojams ir gyvulių bandoms. Šis ritualas kreipėsi į mirties galias, kurios buvo už palapinės, nes krauju buvo patepamos įėjimo angos. Kraujas turėjo jas paveikti, arba kaip malonus, arba kaip nemalonus elementas, turėjęs jas atstumti. Šią apeigą papildė valgymas, kurio tikslas – padėkoti dievybei už lietų ir gyvulių bandos vaisingumą. Auka aukojama dėl valgio, tačiau šis aukojimas nereikalavo nei šventyklos, nei altoriaus, nei kunigo. Visą apeigą atlikdavo šeimos tėvas.

Viešpaties Pascha ir išėjimas iš Egipto

Pats seniausias tekstas apie Paschą yra Iš 12, 21 – 23, kai Mozė prašo Izraelio seniūnų atlikti paschos apeigas. Žodis „pascha“ čia reiškia paschos avinėlį, kurį šeimos tėvas turi papjauti savo šeimynai. Mozės nurodymai yra aiškūs: „Paėmę yzopo šakelių pluoštą ir pamirkę dubenyje esančiame kraujyje, apšlakstykite dubenyje esančių krauju durų sąramą ir abi staktas. Nė vienas jūsų teneina pro savo namų duris iki ryto“. (Iš 12, 22). Ši eilutė leidžia manyti, jog kraujo apeiga vyko vakare paaukojus gyvulį ir turėjo saugoti visą naktį tuos, kurie gyveno tame name. Egzegetas Jacques'as Briendas teigia, kad šis tekstas parašytas Izraelitams, kurie jau gyvena namuose, bet ir toliau švenčia paschą po išėjimo iš Egipto. (plg. Briend J., « La Pâque : passage de la mort à la vie » , in Maison-Dieu, n°240, 2004, p. 21 - 32 ).

Šioje vietoje apeiga jau aiškiai siejama su Viešpačiu. Apsaugančioji dievybė nebėra anoniminė. Kalbama jau apie Izraelio Dievą, kuris turi pereiti užmušdamas epiptiečius. Pamatęs ant durų staktų kraują, Viešpats neleis naikintojui padaryti to paties (plg. Iš 12, 23). Briendas pastebi, kad šioje vietoje iškyla du veiksniai: Viešpats ir Naikintojas. Abu ateina, kad užmuštų, tačiau Viešpats apsaugo Izraelitų namus ir neleidžia Naikintojui siausti. Šitaip Viešpats tampa stipresnis už Naikintoją, kurio tapatumas nėra aiškus. Jis tiesiog atstovauja mirties jėgas. Įdomu dar ir tai, kad Iš 12, 23 „Naikintojas“ yra asmeninė blogio jėga, tuo tarpu kiek ankščiau Iš 12, 13 buvo kalbama apie „rykštę“, kaip apie beasmenę jėgą, negalinčią ištikti Izraeliečių. Anot Briendo, šioje vietoje regima evoliuciją, kuri greičiausiai siekia netapatinti Viešpaties ir Naikintojo.

Iš šių tekstų pasimato, kad kraujo apeiga arba paschos apeiga istoriškai yra susieta su išėjimu iš Egipto, nes Izraelitų neištiko rykštė, skirta egiptiečiams. Išėjimo knyga suteikia istorinį pavidalą paschos, mirties ir gyvenimo apeigai.

Pascha – nacionalinė šventė

Iki 650 m. pr. Kr. dar buvusi šeimos šventė, Pascha Pakartoto Įstatymo knygoje jau pastatoma į liturginio kalendoriaus švenčių pradžią (Įst 16, 1-8). „Švęsk abibo mėnesį, sako tekstas, atnašaudamas Paschos auką Viešpačiui, savo Dievui, nes abibo mėnesį, naktį, Viešpats, tavo Dievas, išvedė tave iš Egipto“ (Įst 16, 1). Regima jau tradicine tapusi sąsaja tarp Paschos ir išėjimo iš Egipto. Briendas daro išvadą, kad ši sąsaja buvo rūpestingai perteikiama iš kartos į kartą šeimos rate.

Pakartotojo įstatymo knygoje matomas esminių šios šeimyninės liturgijos elementų perėmimas: aukojamas mažas gyvulys, bet įstatymas leidžia aukoti ir didesnį. Tačiau aukojimas jau turi vykti ne bet kur, o ten, kur pasilieka Viešpats vardas, t. y. Jeruzalės šventykloje (plg. Įst 12). Auka turi būti aukojama „vakare, saulei leidžiantis, būtent tuo metu, kai išėjai iš Egipto“ (Įst 16, 6), o tai reiškia, kad Pascha atliekama naktį, nes tekstas priduria: „kitą rytą gali leistis kelionėn atgal į savo palapines“ (Įst 16, 7). Nėra aišku, kodėl Paschos atnašavimas atsistoja į liturginio kalendoriaus pradžią.

Pakartoto Įstatymo knygos autoriai tiesiog ragina kasmet šventiškai minėti išėjimą iš Egipto toje pačioje vietoje, siekiant išsaugoti tautos vienybę. Socialinio išsibarstymo priešakyje, tauta siekė atrasti savo vienybę Dievo akivaizdoje ir kiekvienas taurė jaustis atsakingas už šią vienybę. Įdomu pastebėti, kad Pakartotojo Įstatymo knygoje aikštėn iškeliama vien tik bendruomeninio valgymo apeiga, o kraujo apeiga tiesiog neminima. Tai nereiškia, kad kraujo ritualas išnyko, aukojimo metu kraujas buvo paimamas, tačiau akcentuojama bendruomeninis valgymas, kaip tautos vienybės prieš Dievą elementas.

Pascha tremties metu

Nuo 597 m. pr. Kr. didžioji dalis Judėjų buvo išvesti į Babilono nelaisvę. Į nelaisvę buvo ištremtas visas pilietinis ir religinis elitas, į kurį įėjo kunigai ir pranašai su savo šeimomis. Šie Judėjai kaimuose būrėsi į grupes ir siekė išlaikyti tam tikrą socialinį ir religinį ryšį, kurį padėjo išsaugoti daugybė kunigų, kurių pagrindinis buvo Ezechielis. Šitaip, net tremtyje buvo išlaikytas Paschos šventimo paprotys. Šis paprotys atsispindi Iš 12, 1-14, pirmiausia nurodant šventimo laiką: „Šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią“ (Iš 12,1), kartu duodant suprasti, kad kalendorius prasideda pavasarį, o ne rudenį, kaip anksčiau.

Pascha turi būti švenčiama keturioliktą pirmojo metų mėnesio dieną (plg. Iš 12, 6), o tai, pasak Briendo, išduoda Bibiloniškojo kalendoriaus, kuris irgi prasideda pavasarį, įtaką. Iš 12 pateikia patį tiksliausią paschalinės apeigos aprašymą, o kai kurie jo tvirtinimai yra net ankstesni už tuos, kuriuos pateikia Įst 16. Šventimo vieta yra šeimos namai, o tai atitinka Judėjų tremties padėtį: „ Kiekvienas teparūpina savo šeimai avinėlį – vieną avinėlį šeimai. Jei šeima vienam avinėliui per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad įsigytų avinėlį, ir tesidalija su juo... tada jis turi būti papjautas vakare... paėmę jo kraujo, jie paženklins juo abi durų staktas ir sąramą namų, kur jis bus valgomas. Avinėlis turi būti valgomas tą pačią naktį; jis bus iškeptas ant ugnies ir valgomas su nerauginta duona bei karčiomis žolėmis“ (Iš 12, 3.4. 6-7).

Šis tekstas pasako esmę; jame randama abi Paschą apibūdinančios apeigos – kraujo ir valgymo. Lyginant su Įst 16, 1-8 ši apeiga yra archajiškesnė, nes ji nereikalauja nei altoriaus, nei kunigo. Šitaip grįžtama į šeimynišką praktiką, kuri tapo neišvengiama tremtyje. Iš 12, 11 pažymi: „Jį (t. y. avinėlį) turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje“.

Toks nurodymas pasako, kad tekstas kreipiasi į žmones, kuriems tokie nurodymai yra svarbūs. Anksčiau klajojantiems piemenims toks nurodymas būtų buvęs savaime suprantamas, o dabar jis aiškiai pasakomas asmenims, kurie jau atsidūrę kitokioje situacijoje. Pagaliau, Iš 12, 1-14 tekstas pateikia svarbias charakteristikas, nes yra perteiktas taip, tarsi nebūtų Jeruzalės šventyklos. Šis tekstas gali būti suprastas tik gyvenimo Babilone šviesoje. Reikia taip pat pastebėti, kad Iš 12 eina pirmiau už Sinajaus kalno epizodą, kur aiškiai apibrėžiamos kulto taisyklės.

Pascha sugrįžus iš tremties

Grįžus iš Babilono tremties ir atstačius Jeruzalės šventyklą Paschos šventė vėl pastatoma į liturginio kalendoriaus pradžią. 515 m. pr. Kr. įvyksta šventyklos dedikacija, leidusi atgaivinti liturginį gyvenimą, vadovaujant kunigams ir levitams. Pirmasis kalendorius, surašytas po šio atstatymo, nurodo, kad Pascha turi būti švenčiama pirmo mėnesio keturioliktą dieną, po kurios turi eiti Neraugintos duonos šventė Viešpačiui (plg. Kun 23, 5-8).

Jėzaus laiku, Pascha vyko namuose, o diena prieš tai reikėjo pašalinti iš namų visa, kas turėjo bent šiek tiek raugo. Šis „apsivalymas“ turėjo vykti prieš paschos valgymą ir būti pabaigtas prieš pietus. Paschaliniam valgymui reikėjo surinkti 10-20 asmenų grupę, į kurią įėjo moterys ir vaikai. Šis bendruomeninis aspektas tekstuose pabrėžiamas labai stipriai, nes Pascha niekuomet nevalgoma pavieniui. Paschos auka turėjo būti arba vienmetis ėraitis, arba ožaitis. Aukojimas vyko tarp 15-17 val., bet dėl piligrimų antplūdžio galėjo prasidėti ir nuo pietų.

Gyvulius pjaudavo pasauliečiai Šventyklos viduje, į indą pripildavo kraujo ir jį paduodavo kunigui, kuris juo apšlakstydavo altorių. Šiuo laiku būdavo giedamos psalmės nuo 113 iki 118. Po apšlakstymo, ant altoriaus būdavo sudeginamos avinėlių riebiosios dalys. Į pavakarę paschalinė auka buvo kepama ant ugnies ne šventykloje, o kur nors namuose Jeruzalės mieste. Velykinis valgymas buvo atliekamas namuose. Pradžioje šeimos tėvas sukalbėdavo pirmąją vyno taurės palaiminimo maldą, po to, antrąją. Buvo valgoma velykinė auka su nerauginta duona ir karčiomis salotomis. Valgio metu, buvo recituojamos psalmės, tačiau nebuvo kalbama apie išėjimą iš Egipto.

Šeimos tėvas laisvai, savo nuožiūra galėjo paaiškinti paschos, neraugintos duonos ir karčių salotų prasmę. Luko evangelija liudija, kad Jėzaus „gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Paschos“ (Lk 2, 41-42) ir, kad jis ten ėjo, kai jam buvo dvylika metų. Jono evangelija taip pat liudija, kad Jėzus eidavo ar būdavo Jeruzalėje žydų Paschos metu (Jn 2, 13.33; 6,4; 11,55; 13,1; 18,28.39; 19,14), tačiau Jonas, regis, nesuteikia šia šventei ypatingos reikšmės, sakydamas, kad tai „žydų Velykos“ (ypač Jn 6,4 ir 11,55). Jonas greičiausiai tuo nori pasakyti, kad krikščioniška Pascha skiriasi nuo žydiškos Paschos. Kaip tik tai dera suprasti, nes nėra paprasto perėjimo ir tęstinumo tarp abiejų Paschų.

Kristus – mūsų Pascha

Pereinant iš vieno Testamento į kitą, Pascha pakinta tiek savo prigimti, tiek turiniu. Ji jau nėra sąlygota praeities įvykio, bet ateities, kurią apšvietė Jėzaus mirtis ir prisikėlimas. Krikščioniško tikėjimo centre stovi štai šis skelbimas: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną..“ (1 Kor 15,3-4). Šį Kristaus perėjimą iš mirties į gyvenimą Paulius mini nuolat. Laiške Romiečiams jis tai skelbia dar kartą: „Mes žinome, kad prikeltas iš numirusių Kristus daugiau nebemirštas; mirtis jam nebeturi galios“ (Rom 6, 9).

Šis tvirtinimas pastato į krikščioniško tikėjimo ir vilties šerdį; su juo siejamas ir krikščionių „velykinis slėpinys“. Šitaip krikščionių Pascha įgyja naują turinį, nes tai Jėzaus, pripažinto Kristumi ir Viešpačiu, mirties ir prisikėlimo šventimas. Tikroji ir galutinė Pascha yra išlaisvinantis įvykis, kurį Dievas atliko Jėzuje Kristuje. Kristus buvo paaukotas kaip avinėlis Paschos metu, jis jau yra tikrasis krikščionių paschalinis avinėlis (plg. 1 Kor 5, 7). Todėl krikščioniška Pascha yra tam tikra prasme žydiškos Paschos tąsą ir kartu visiškai nauja pradžia.

Pauliaus teiginius savaip praturtina ir apšviečia evangelijos. Sinoptinėse evangelijose, artinantis žydų Velykoms, Jėzus surenka savo mokinius valgiui, kurio paruošimas tarsi atitinka žydų paschą. (Mt 26,17-19; Mk 14,12-16; Lk 22,7-13), tačiau pats valgis nesirėmė žydų paschaline apeiga. Jame nerandama nei velykų avinėlio, nei jo valgymo, nei kraujo, nei visų kitų būtinų apeigų.

Priešingai, sinoptinės evangelijos pateikia eucharistinę apeigą. Laužydamas ir dalindamas mokiniams duoną, po to duodamas gerti vyno, Jėzus pateikia savo mirties prasmę. Taurė lydima tokių žodžių: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

Lukas perteikia kiek kitokią, bet panašią tradiciją: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas“ (Lk 22, 15), tai troškimas, kuris tarsi neišsipildys, nes mirtis jau arti. Šio troškimo įgyvendinimas bus galutinio atpirkimo laukimas. Jono evangelija Kristaus paschą mato kitaip nei sinoptikai. Antra jo evangelijos dalis prasideda tokiais žodžiais: „Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Jėzus nuplauna mokiniams kojas.

Kaip ir pas sinoptikus, Jėzus sąmoningai nori mirti žydų Paschos šventimo laiku. Jis miršta ant kryžiaus tuo metu, kai Jeruzalės šventykloje buvo pjaunami velykų avinėliai. Be to, Jėzaus mirties metu, yra sakoma, kad jam nesulaužė blauzdikaulių, o tai laikoma išsipildymu to, kas sakoma apie avinėlį Iš 12, 46: „Nesulaužykite nė vieno jo kaulo“.

Liturginių metų centre krikščioniškos Paschos šventimas įgyja ypatingą pobūdį. Tai Kristaus – Sūnaus, kurį atsiuntė Tėvas, tikrojo Paschos avinėlio mirties ir prisikėlimo šventimas. Tai vienintelis šventimas metuose, kuris vyksta naktį ir surenka visą bendruomenę, šitaip išsaugodamas žydų Paschos pobūdį.

Metinis Kristaus Paschos šventimas kartu neturi nustumti į šalį minties, kad iš velykinio slėpinio kyla visa eucharistinė liturgija, kurią kaskart reikia išgyventi viliantis ir laukiant galutinio susitikimo su Viešpačiu. Kaip Senojo Testamento paschalinis išvadavimas užleidžia vietą Kristaus atpirkimui, o avinėlių aukojimas – vienintelei Kristaus aukai, taip senatestamentinė Paschos liturgija užleidžia vietą eucharistijos liturgijai. Kiekvieno sekmadienio eucharistinis šventimas yra tarsi mažoji pascha, tai Kristaus perėjimo iš mirties į gyvenimą šventimas, kartu įtraukiantis tikinčiuosius į Kristaus perėjimo dinamiką.

Br. Lukas Skroblas OSB