IŠPAŽINTISNuodėmių išpažinimas atgailos sakramento metu yra vienas iš būtinų penitento veiksmų. Tai žingsnis, kuris dažnokai kelia didžiausią skausmą. Kartais sunku apnuoginti savo vidų, sunku atidengti save prieš kitą žmogų ir šitaip – Dievo gailestingumui. Todėl dera paklausti: ką išties duoda kaltės išpažinimo aktas per konkrečiai ištartus žodžius?

Mąstydamas apie išpažinimo tikrovę grynai žmogiškame lygmenyje, prancūzų filosofas Ricoeuras pateikia gilias įžvalgas, galinčias paskatinti religinės kalčių išpažinimo dimensijos apmąstymą.

Ricoeuras pirmiausia teigia, kad išpažinimo aktas turi naujaip gyvenimą formuojančios žinios pobūdį, nes šio akto metu asmuo atlieka tai, ką pasako, ir netgi sakydamas atlieka. Išpažinimas, pasak jo, yra žodis ir sykiu aktas, tai žodis, kuris yra aktas, tai žodžio aktas, per kurį asmuo įsipareigoja. Išpažinimas yra neatsiejamai kalbos veiksmas ir etikos veiksmas.

Todėl mąstytojas tvirtina, kad būtent per išpažinimą asmuo tampa dorovingu subjektu, pasiekiančiu savo paties laisvę. Atlikęs išpažinimo aktą, asmuo yra išlaisvinamas iš fatalaus požiūrio į blogį, kurio jis jau netapatina su egzistavimo nelaime, t. y. jis nemano, kad jo žmogiškasis būvis yra nelaimingas atsitikimas. Blogyje žmogus atpažįsta piktadarybę, kylančią iš veiksmo, ir šitaip asmeniui apreiškiama jo laisvė. Tad išpažinimas yra žodžio aktas, kuris motyvuoja laisvę.

Išpažinimas motyvuoja laisvę ir sykiu yra laisvės aktas todėl, kad suponuoja laisvę. Gi prievartos stumiamas išpažinimas turėtų vadintis kitaip, nes jame regimas visiškas tikrojo išpažinimo iškreiptumas. Tačiau išpažinimas yra laisvės aktas dar daugiau dėl to, kad jis leidžia laisvei būti, negana to, ją pakelia į maksimalias aukštumas ir todėl yra tikros laisvės aktas. Išpažindamas žmogus sutinka prisiimti išpažinto akto pasekmes. Jis retroaktyviai persikelia šiapus padaryto blogio, tuo parodydamas, kad galėjo elgtis kitaip. Išpažinimo dabartis suvienija žmogų, ir sukabina du elementus: priimtos atgailos ateitį ir blogo akto praeitį.

Šitaip per išpažinimą asmuo atstatomas savo laisvėje. Išpažinimas nėra savęs apkaltinimas, nors išoriškai taip atrodo. Savęs apkaltinimas veda ne į realų ryšį su kitu asmeniu, bet veikiau sulaiko tarp narcisistinių projekcijų. Tikrasis išpažinimas yra prašymas, kurį asmuo formuluoja į kitą. Savo žodžiu jis pasiveda kitam ir leidžia jam laisvai pasirinkti atsakymo būdą.

Kaip tik čia išpažinimas išveda į prašymą atleidimo, kuris yra pats aukščiausias kito laisvės pripažinimas. Išpažinimas sukuria ryšį su kitu tiek, kiek kitas parodo, kad išpažinti dalykai buvo „išpažįstami“ – tai nebuvo siaubinga, negirdėta, visa tai – žmogiška. Tai, kas trukdė bet kokiam bendravimui ir, regis, buvo neatstatoma slegiant tylos naštai, per išpažinimo žodį gali tapti pretekstu atstatyti bendrystę. Šis procesas atstatomas giliau, jei pašnekovas parodo, koks jis yra laisvas išpažinimo atžvilgiu. O didžiausia laisvė kito atžvilgiu nėra pasyviai atleisti ar šiurkščiai nukreipti išpažįstančiojo žodžius prieš jį patį, bet atleisti. Kaip tik tai reiškia atstatyti išpažįstančiojo laisvę, jam atveriama tikrai nauja ateitis ir duodama galimybė pasirinkti bei keistis iš naujo.

Kalbant apie religinę plotmę, galima teigti, kad išpažinimas pasišaukia atleidimą, jei tik išpažinimas yra apsisprendimas per atgailą vėl gręžtis į Kristų. O toks klaidų išpažinimas yra beveik neįmanomas ten, kur nėra priešais kito, gebančio atsiliepti laisvai ir parodyti gailestingumą. Tad išpažinimo žodis yra aukščiausias asmens veiksmas, kuris iškelia ir įvykdo laisvę, nes tai veiksmingas ėjimas, dėl kurio žmogus priima save ir pasirenka save iš naujo visame, ką jis jau padarė ir kas jis yra dabar. Kad visiškai išsiskleistų, išpažįstantis asmuo turi gyventi taip, tarsi lauktų kito, kito laisvės per atleidimo žodį. Todėl kaltės išpažinimo aktas yra tiesos santykio meilėje atstatymas.

Išpažinti savo kaltes – tai atverti save tiesoje prieš kitą, prašant kito apreikšti mus mums patiems ir atstatyti mus tiesoje dėl kito asmens troškimo ir žodžio. Tai santykio tiesos atstatymas per žodį, tai ir šio santykio gydymas: „Jeigu ligonis, – teigia šv. Jeronimas, – gėdijasi parodyti gydytojui žaizdą, medicina negydys to, ko nežino.“ Dėl šių minčių išpažinimo aktas turbūt nepasidarys paprastesnis ar labiau suprantamas, nes teisingas žmogaus laisvės supratimas nėra nei paprastas, nei lengvai suprantamas, tačiau kiekvienas yra pašauktas laisvei (plg. Gal 5, 13).

Br. Lukas Skroblas OSB