Aba Pemenas. „Nesirūpinkite rytdiena“ (Mt 6, 34).
Vienas brolis paklausė abos Pemeno, kam skirtas posakis: „Nesirūpinkite rytdiena“ (Mt 6, 34). Senolis atsakė: „Taip sakoma gundomam ir jėgų stokojančiam žmogui, kad toks žmogus nesirūpintų nuolat savęs klausinėdamas: „Kiek dar turėsiu kęsti šitą gundymą ?“ Toks žmogus geriau kasdien tekartoja: „Tik šiandien.“
DYKUMOS TĖVAI
Gyvenimo išmėginimai ir jėgų stoka pasitinka kiekvieną žmogų. Kiekvienas, kad ir kaip besistengtų valdyti savo gyvenimą, prisiartinus kančiai, ligai, mirčiai arba meilei patiria egzistencinį savęs pažeidžiamumą. Gundomas ir jėgų stokojantis žmogus yra kenčiantis žmogus.
Kančią pakeliame lengviau, jei žinome, kad ji ilgai nesitęs. Ir priešingai, yra ko rūpintis ir klausti: „Kiek dar turėsiu kęsti šitą gundymą?“, jei nematome vargo, į kurį esame nublokšti, pabaigos. Pemeno atsakymas kupinas žmogiškos išminties: „Tik šiandien.“ Būsi išmėginamas „tik šiandien“. Toks patarimas atitraukia dėmesį nuo rytdienos rūpesčių ir leidžia suprasti, kad kiekviena kančia, fizinė ar moralinė, yra laikina tikrovė, kaip ir šiame pasaulyje žmogaus gyvenimas – laikinas ir todėl prasmingas. Laikas kančią visada sušvelnina, tad kodėl taip kankintis dėl to, kas vieną dieną praeis arba išnyks? Belieka pažvelgti gyvenimo tikrovei į akis.
Svarbiau tokioje būklėje šiandien patirti mylintį Dievo Tėvo užnugarį, šiandien tikėti, kad jo rankos laiko mano gyvenimą ir šiandien Dievas žino, ko man reikia (plg. Mt 6, 25 – 34). Šios mylinčios rankos neapsaugo nuo gyvenimo sukrėtimų ir netgi visiško nepajėgumo, kurio metu žmogus verčiamas tarsi pasirinkti poziciją. Jis pastatomas kryžkelėje tarp nevilties ir vilties. Neviltis priklauso jo galioms, o vilties objektas jo jėgas prašoka.
Viltis prašo atsigręžti į tai, kas nepriklauso žmogaus galiai, ko jis nevaldo, kas išsprūsta iš jo rankų. Norėdamas atsiverti šiai nedisponuojamai tikrovei, žmogus tarsi verčiamas perkelti savo interesų ir dėmesio svorio centrą. Visą svorį žmogus paprastai laiko sutelkęs savyje, o besitęsiantis išmėginimas ragina jį perkelti centrą į Kitą ir padaryti savo vidų laisvą Kito, kaip dovanos, priėmimui. Juk kuo žmogus labiau užimtas savimi, tuo mažiau jame lieka vietos vilčiai.
O autentiška viltis žvelgia tik į tai, kas nepriklauso nuo subjekto. Sutikti nebūti visišku savo gyvenimo valdovu, sutikti būti pažeidžiamam, sutikti, kad kita aukštesnė galia paims gyvenime viršų, – šių sąlygų prašo atsivėrimas tikros vilties dimensijai. Gyvenimo išmėginimai kaip tik ir yra erdvė, kurioje šiandien galima ryžtingai atitraukti žvilgsnį nuo to, kas praeina, ir atsigręžti į tai, kas išlieka – į amžinosios laimės siekį. Tad šiandien dera keisti požiūrį į išmėginimą ir nesirūpinti rytdiena.
Parengė br. Lukas Skroblas OSB