Interviu su tėvu Abatu Pilypu Dupont

Kaip gimė Palendrių vienuolynas?

Netrukus po komunizmo ir Sovietų Sąjungos žlugimo du jauni seminaristai atvyko į Solesmes, nes jau pažinojo kelis šio vienuolyno draugus. Tai buvo vienintelis jiems žinomas vienuolynas. Jie atvyko prašydami, kad juos formuotume vienuoliškam gyvenimui, idant grįžę jie įkurtų šį gyvenimą Lietuvoje ir kartu pažadintų religingumo atsinaujinimą šioje labai katalikiškoje šalyje.

Mes juos formavome, bet taip pat ir nusprendėme atvykti su keliais vienuoliais prancūzais, idant padėtume įsikurti šiai naujai bendruomenei. Į Prancūziją atvyko kiti jaunuoliai sekdami tuo pačiu troškimu. Aš pats atvykau į Lietuvą 1993 m. ieškoti vietos vienuolyno įkūrimui ir jau sekančiais metais Palendrių vieta man pasirodė ideali. Viskas vyko gana greitai, nes jau po ketverių metų (1998 m.) dvylika vienuolių atvyko į Lietuvą. Rekonstravome šalia senos bažnyčios esančius namus, kurie dabar tarnauja svečių priėmimui. Greitai pastatėme naują vienuolyną.

Pirmasis akmuo buvo padėtas 2000 metais, o vienuolyno dedikacija vyko 2002 metais. Nuo to laiko daug žmonių čia atvyksta, nes juos interpeliuoja šis paslaptingas vienuolių buvimas, vienuolių, kurie nedaro nieko ypatinga, kurie gieda Dievo šlovę. Keli jaunuoliai pasiprašė priimami į šią bendruomenę. Lietuviai, bet ir užsieniečiai, nes šiuo metu noviciate yra vienas amerikietis ir vienas kazachas. Prioras yra lietuvis ir todėl bendruomenė gali labiau leisti šaknis lietuviškoje kultūroje. Tai geras dalykas, nes benediktiniškas gyvenimas nėra statiškas, užsklęstas. Šventasis Benediktas parašė gana lanksčią Regulą, kad būtų galima adaptuotis visose vietovėse ir kultūrose ir net prie kiekvieno temperamento. Po to kiekvienas vyresnysis turi pritaikyti Regulą prie vietos sąlygų.

Kaip jautėtės kai atvykote į Palendrius?​

Palendrių vieta mane iškart tarsi užbūrė, nes čia tylu, toli nuo miesto šurmulio, daug miško, tvenkinių, ideali vieta vienuoliniam gyvenimui, atsiskyrus nuo pasaulietinės visuomenės ir kartu nebūnant užimtam daugelio gyvenimo rūpesčių. Be abejo, reikia turėti santykių su pasauliui. Dėl mūsų darbo mes esame priversti turėti ryšių su pasauliu. Mes palaikome labai gerus santykius su Šiaulių vyskupu Eugenijumi Bartuliu, kuris mus iškart priėmė. Tai leidžia mums labiau įsitraukti į Bažnyčią Lietuvoje ir nebūti vien tik prancūziška bendruomene. Ši rami vieta yra svarbu. Šventasis Benediktas irgi visada ieškojo ramių vietų. Pradžioje jis pasiekė atokią Subiako vietovę, po to Montekasino kalną, nes žmogus gali melstis lengviau, kai yra gražioje gamtoje ir tam tikra prasme yra arčiau Dievo. Tuo pat metu, jis patraukia kitus į Dievą, nes jis neatsitraukia nuo pasaulio tuščiai, bet priešingai, jis trokšta susivienyti su visais žmonėmis. Todėl ši vieta šiam tikslui man pasirodė ideali.

Kaip apibūdintumėte benediktiniškąjį dvasingumą?

Šv. Benediktas prašo vienuolių, kad jie ieškotų Dievo, ieškotų jo pirmiausia maldoje giedodami liturgines valandas, todėl mūsų gyvenimas yra maldos gyvenimas. Septyniskart per dieną mes renkamės bažnyčioje bendrai maldai, septyniskart per dieną mes giedame Dievo šlovę, ir tai yra mūsų pirmoji pareiga, kuri užima beveik penkias valandas per dieną, neskaičiuojant asmeninės maldos laiko. Tai yra pirmasis vienuolių benediktinų darbas. Visa tai atliekama atsitraukus nuo pasaulio. Taigi vienuolis pirmiausia ieško Dievo per Opus Dei, dieviškąją darbuotę. Tai darbas, kurį Dievas atlieka mums, ir kartu tai darbas, kurį mes atliekame Dievui.

Po to, benediktiniškas gyvenimas yra cenobitinis gyvenimas. Mes gyvename kartu, kitaip nei eremitai, atsiskyrę vienas nuo kito. Gyvendami bendruomenėje mes gyvenime kaip broliai. Mes duodame pastovumo įžadą. Kiekviena mūsų bendruomenių yra paženklinta abato vaidmens, kuris yra kaip šeimos tėvas, renkamas iki gyvos galvos. Tėvas nesikeičia kas šeši metai, kaip kai kuriose šiuolaikinėse kongregacijose. Iki gyvos galvos išrinktas abatas suteikia bendruomenei šeimos dvasią ir gyvenimo kryptį.

Šv. Benediktas svariai prisidėjo prie Europos kultūros puoselėjimo. Ką jums tai reiškia?

Šiais metais mes švenčiame 50 m. nuo tada, kai pop. Paulius VI paskelbė šv. Benediktą Europos Globėju. Paulius VI pasakė, kad nepalikęs savo vienuolyno šv. Benediktas giliai įtakojo Europą dėka jo Regulos vienuolių, kurie Viduramžiais pasklido po visą Europą. Jie formavo europietišką kultūrą trimis būdais: kryžiumi, knyga ir karučiu. Kryžius per liturginių valandų giedojimą liudija Dievo kultą, knygos dėka Europoje buvo išsaugota senoji Romėnų kultūra ir manuskriptų perrašymo tradicija, ir karutis liudija darbą, idant būtų parodyta, kad darbas nėra nevertas žmogaus, net laisvojo. Darbas nėra tik vergų reikalas, kaip tai buvo teigiama Romos imperijoje. Šv. Benediktas parodė, kad kiekvienas žmogus turi dirbti, kad pragyventų. Darbas turi vertę.

O kaip jūs atradote vienuolišką benediktinišką gyvenimą?

Šeimoje dažnai girdėdavau kalbant apie benediktinišką gyvenimą. Šį gyvenimą atradau pirmiausia knygų dėka. Skaičiau airių vienuolio Kolumbo Marmijono, Maredsų vienuolyno abato Belgijoje raštus. Po kiek laiko su tėvais nuvykau į Solesmes vienuolyną. Neieškojau kito vienuolyno. Tiesiog jaučiau, kad Dievas mane kviečiam vienuoliškam gyvenimui būtent šiame vienuolyne. Dar po kiek laiko sugrįžau kiek dvejodamas.

Praleidau jame Didžiąją Savaitę ir gerai prisimenu, kad velyknakčio metu aiškiai pajutau kvietimą. Tuomet turėjau tik 16 metų. Įstojau po metų. Mane patraukė rami, maldinga bendruomenė. Įstojau galbūt vedamas kiek egoistinių motyvų. Tik vėliau supratau, kad turiu būti bendruomenėje ne tik tam, kad gaučiau, bet pirmiausia, kad duočiau, negana to, atsiduočiau. Vienuolišką gyvenimą pasirenkame ne tam, kad tarsi vartotume ar įgytume dvasingumo, bet kad atsiduotume bendruomenei ir Dievui.

Ką galite pasakyti konkrečiai apie Solesmes dvasingumą?

Solesmes vienuolynas pažįstamas ypač dėka grigališkojo giedojimo. Sakoma, kad esame geri šio giedojimo žinovai, tačiau aš nemėgstu tokio vertinimo. Mes esame prisirišę prie šios giedojimo formos, nes siekiame į pirmą vietą pastatyti dieviškąjį oficiumą. Solesmes vienuolyno atkūrėjas tėvas Gėranžė atrado šio giedojimo pirminį grožį, kurį mes palaikome. Tačiau visa tai tam, kad tarnautume Dievui per dieviškąjį oficiumą, per liturgiją. Tad Solesmes vienuolyno savitumas – tai liturgijos pirmenybė, kaip tik tai, ko prašo šv. Benediktas. Kitas benediktiniškas kongregacijas istorinės aplinkybės privertė imtis sielovados, kuriant mokyklas, vykstant į misijas. Manau, kad tėvas Gėranžė norėjo grįžti prie pradinės šv. Benedikto minties. Taigi, liturgija, dieviškasis oficiumas užima pirmą vietą mūsų solesmietiškame gyvenime. Po to yra darbas pagal benediktinų šūkį „Ora et labora“. Bet vėlgi, pirmumas teikiamas dieviškajam oficiumui. Stengiamės vertai giedoti dėl Dievo šlovės.

Kiek vienuolynų sudaro Solesmes Kongregaciją?

Šiuo metu yra 32 vienuolynai, išsibarstę po įvairius pasaulio kraštus. Iš jų yra 24 vienuolynai vyrų ir 8 moterų. Kai tėvas Gėranžė įkūrė vyrų vienuolyną, netrukus šalia įsikūrė ir moterų vienuolynas, kuris savo ruožtu įkūrė kitus vienuolynus. Mūsų Kongregacijai būdinga dar tai, kad vienuolynai gimsta per įkūrimą, o ne per kito vienuolyno priėmimą. Taigi vienuolynai gimdomi ir tai suteikia šeimos dvasią. Daugiausia vienuolynai įsikūrę Prancūzijoje, bet ir kitur, kaip antai, Ispanijoje, Anglijoje, Olandijoje, Liuksemburge, Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos valstijose, Kanadoje, Martinikos saloje ir Afrikoje, du vienuolynai Senegale ir vienas Gvinėjoje.

Kiek žmonių sudaro Solesmes Kongregaciją?

Nežinau, neskaičiavau. Manau, kad viso apie 1000.

Kokią įtaką Europos kultūrai padarė Kliuni vienuolynas?

Kliuni vienuolynas turėjo didelės svarbos Europoje. Jis egzistavo iki Prancūzijos Revoliucijos. Viduramžiais šis vienuolynas nešė savyje didelę jėgą, nes jo abatai buvo garsūs ilgai vadovavę abatai. Kliuni vienuolynas turėjo privilegiją priklausyti ne nuo vietos vyskupo, bet tiesiogiai nuo popiežiaus. Kai kurie popiežiai buvo net Kliuni vienuoliai. Kliuni turėjo milžinišką įtaka, nes daug vienuolių įstojo į šį vienuolyną ir buvo atlikta daug fundacijų visoje Europoje. Šiame vienuolyne liturgija užėmė irgi pirmaeilę vietą. Net jei Solesmes vienuolyno atkūrimo pradžioje tėvas Gėgaržė labiau žvelgė į kitą benediktinių kongregaciją, vadinamą šv. Mauro, kuri labiau iškėlė studijų svarbą, jis daug perėmė iš Kliuni dvasingumo. Galima sakyti, kad Solesmes dvasingume susiliejo Kliuni ir šv. Mauro kongregacijų dvasingumai, liturgija ir studijos.

Kaip benediktiniškas dvasingumas gali turėti įtakos visuomenėje?

Daug tikinčiųjų, kunigų ir pasauliečių, visuomet eidavo į vienuolynus pasisemti vidinės darnos ir prašyti vienuolių patarimų, net tik dvasinių, bet ir medžiaginių dalykų plotmėje. Vienuoliai išrado daug dalykų architektūroje, muzikoje, net medicinoje, vynuogių auginime. Dažnai žmonės ateidavo ir klausinėdavo vienuolių įvairiomis socialinio gyvenimo temomis. Kadangi šv. Benediktas suteikė didelę jėgą šeimos gyvenimo plane, visa tai galėjo būti perteikta globaliu lygmeniu. Žmonės pastebi, kad Regulos principai gali labai pasitarnauti socialiniame ir politiniame gyvenime.

Klausimas apie Prancūzijos Revoliuciją. Lietuvoje mes pažįstame Lenino revoliuciją. Ką Prancūzijos Revoliucija padarė krikščioniškai kultūrai Prancūzijoje?

Prancūzijos Revoliucija, kuri davė pavyzdį daugelyje šalių, buvo didžiulė drama. Tai Apšvietos laikotarpio filosofijos vaisius. Į tikėjimo vietą atsistojo Protas. Ši samprata išstūmė tikėjimo gyvenimą. Bažnyčios doktrina buvo suprasta kaip tokia, kuri neleido žmogui tapti tuo, kuo jis gali tapti. Šitaip Bažnyčios gyvenimas buvo sunaikintas, uždrausta visų religinių bendruomenių veikla, nužudyta daug žmonių. Dalis kunigų ir vienuolių emigravo, bet daug buvo suimta ir nužudyta. Tik Napaleono atėjimas sustabdė Bažnyčios niokojimą, nes jis suprato, kad jam jos reikia, idant galėtų valdyti. Bet po Napaleono mirties, Prancūzijos Bažnyčioje iškilo didelis atsinaujinimas, gimė daug naujų vienuoliškų kongregacijų. Ir kaip tik šiuo laiku tėvas Gėranžė atkūrė Solesmes prioriją.

Dėkoju už pokalbį.