Šv. Benedikto paraginimai (2): „Metas jau mums pabusti iš miego.“

Taigi pakilkime pagaliau, kaip Raštas mus ragina ir sako: „Metas jau mums pabusti iš miego“ (Rom 13, 11). Ir atvėrę akis dieviškajai šviesai atidžiomis ausimis klausykimės, kam mus kasdien skatina dieviškasis balsas ragindamas: „Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“ (Ps 94, 8). Ir vėl: „Kas turi ausis klausytis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms“ (Apr 2, 7). Ir ką Ji sako? „Ateikite sūnūs, pasiklausykit manęs: išmokysiu jus Viešpaties baimės. Bėkite, kol turite gyvenimo šviesą, kad mirties tamsybės jūsų nenutvertų“ (Jn 12, 35).

Komentaras

„Metas jau mums pabusti iš miego“ (Rom 13, 11). Miegas nėra mirtis, bet jis nėra ir gyvenimas, tai veikiau snaudžiantis gyvenimas. Tai nedėmesingumas, apsipratimas – savybės, kurios ištrina žmoguje antgamtinių tikrovių pajautą. Todėl svarbu pakilti, žadinant dieviškajam balsui. Sakinys „Metas jau mums pabusti iš miego“ nuolat girdimas advento liturgijos metu, tačiau šis raginimas būtinai peržengia advento ribas, nes krikščionio gyvenimas turėtų būti nuolatinis adventas.

Šv. Benediktas aiškiai remiasi Šventuoju Raštu, kuris yra Dievo „šviesa“ ir „balsas“. Tai elementai, gebantys paliesti visus žmogaus jutimus. Prašoma „keltis“, „pabusti“, „atverti akis“, „ištempti ausis“ ir vėl „klausytis“. Tokie raginimai tarsi grąžina į Prologo pradžią, tačiau, jei pradžioje kalbėjo Regula ir pats Benediktas, tai dabar kalba Šventasis Raštas. Tarp šių dviejų momentų nėra skirtumo – pirmasis veda į antrąjį. Maža to, už Regulos autoriaus, mokytojo ir tėvo slypėjo Kristaus vaizdinys. Kristus Benediktui yra Tėvas. Perimdamas tėvystės savybę iš Kristaus, Benediktas jaučiasi tėvas tarp savo brolių, kaip Kristus buvo tėvas savo mokiniams.

Tačiau žmogus negali likti tik klausymo pozicijoje. Klausymas turi pereiti į veikimą, skatinamą pagarbios Dievo baimės. Jono Evangelijos žodžiai „Vaikščiokite, kol turite šviesą“ (Jn 12, 35), Reguloje kartu su kitais patristiniais tekstais tampa: „Bėkite, kol turite gyvenimo šviesą.“ „Bėkite“ iškelia veikimo svarbą, o „gyvenimo“ kreipiasi į krikščionio būklę. Dabartinis gyvenimas neša savyje būtinybę iš naujo atsigręžti į Kristų, kol „mirties tamsybės“ nepastojo kelio. Gyvenimo šviesa, kuri yra pats Kristus, siūloma „šiame gyvenime“ ir „šiandien“, nes kas žino, ar žmogus išvys rytojaus šviesą?

Būtinybę gyventi jau šiame gyvenime Kristaus atnešta šviesa galima paremti vienu pasakojimu. Vienas vienuolis prancūzas išvyko į Afriką gyventi atsiskyrėlio gyvenimą. Jis gyveno ramiai Islamo išpažinėjų krašte, duoną užsidirbo savo rankomis. Dėl baimės ir diskretiškumo niekam neprasitarė, kad jis yra krikščionis. Netrukus pas jį pradėjo vaikščioti vienas musulmonas, nesuprasdamas, ką šis europietis čia veikia, bet gerbdamas jį dėl jo keisto ir paslaptingo gyvenimo būdo. Ši draugystė tęsėsi apie 20 metų. Tik vėliau musulmonas iš kitų sužinojo, kad tiek metų artimai bendravo su krikščionimi vienuoliu. Kitą dieną pas jį atėjęs jam sako: „Kodėl tu man nesakei, kad esi krikščionis? Ar žinai, ką reiškia tiek laiko gyventi be Kristaus?“

Komentavo br. Lukas Skroblas OSB