Šv. Benedikto paraginimai (5): „Šio gyvenimo dienos yra pratęsiamos...“

Todėl ir Viešpats Evangelijoje sako: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos“ (Mt 7, 24–25). Baigdamas šiuos žodžius, Viešpats laukia, kad mes kasdien atsakytume darbais į jo šventus paraginimus. Todėl šio gyvenimo dienos yra pratęsiamos, kad ištaisytume klaidas, kaip apaštalas sako: „Ar nežinai, kad Dievo kantrybė veda tave į atgailą“ (Rom 2, 4). Nes mylintis Viešpats prabyla: „Netrokštu nusidėjėlio mirties, bet kad jis atsiverstų ir gyventų“ (Ez 33, 11).

Komentaras

Ankstesni Prologo žodžiai siekė pastatyti žmogaus gyvenimą ant tikrojo pagrindo. Norint įgyti šį pagrindą, iškyla būtinybė klausyti Viešpaties žodžių ir juos vykdyti. Tik tuomet žmogaus gyvenimas bus tvirtas ir nepajudinamas. Vis dėlto toks tvirtinimas neišvengiamai kelia klausimus: kaip suprasti šio gyvenimo tvirtumą? Kas tas žmogus, kurio namo nesugriauna jokie išoriniai išbandymai? Pagaliau, kas ta uola, ant kurios pastatytas namas nesugriūva?

Šie klausimai tarsi prašosi būti iškelti ir atsakyti, nes kiekvienas sąmoningas krikščionis patyrė, jog nepakanka tikėti, kad būtum apsaugotas nuo visų nelaimių ir netgi gyvenimo baisumų. Pakanka pažvelgti į šiandien Artimuosiuose Rytuose persekiojamus krikščionis. Reikia ir vėl klausti: kaip mąstyti Dievo žodžius, iš jų kylančią išmintį, pagaliau, kaip mąstyti ant Dievo žodžių pastatytą tvirtą gyvenimą, jei reikia bėgti iš savo šalies kaip tik dėl to, kad sieki klausyti šių žodžių ir jais gyventi? Paradoksas!

Su tokiu paradoksu susiduria 73 psalmės autorius. Pirmiausia jis patiria, kaip stipriai ir negrįžtamai sugriaunama tradicinė atlygio logika, kuri sako: „Dorą žmogų lydi sėkmė, o nedorėlius – nesėkmė.“ Dabar gi jis taria: „Skausmo kentėti nedorėliams nereikia, jų kūnas stiprus ir sveikas“ (Ps 73, 4). Toks faktas jį verčia suabejoti savo tikėjimo tradicija: „Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrą! […] Juk diena iš dienos kenčiau vargą?“ (Ps 73, 13–14) Bet štai jis įeina į šventovę ir suvokia: „Kadangi mano širdis buvo apkartusi, o jausmai užgauti, buvau kvailas ir nesupratau, būdamas lyg keturkojis tavo Artume. Todėl būsiu su tavimi visada. Tu laikai mane už dešinės rankos, vedi mane savo mokymu ir galop priimsi mane į garbę. Ką kita turiu danguje? Kadangi turiu tave, ko dar trokščiau žemėje? Nors mano kūnas trapus ir širdis silpna, Dievas yra mano širdies Uola ir mano dalis per amžius“ (Ps 73, 21–26).

Kard. Ratzingeris sako, kad čia maldininkas išgyvena „meilės absoliutumą“ (plg. Baž. Žinios nr. 19 (2005), psl. 19). Kaip tik čia atnešamas pirmasis atsakymas į iškeltus klausimus. Tikroji išmintis, tikroji uola, tikrasis namas – tai laikytis Dievo meilės absoliutumo. Šis absoliutas yra didžiausias gėris, nesugriaunamas, nepraeinantis, nesantykinis, išliekantis ir išorinių baisybių akivaizdoje. Jis yra tikrasis iš Dievo žodžių kylantis pamatas. Kaip stipriai žmogus būtų drebinimas, jis visuomet stovės ant šio pamato, o šis pamatas – tai pačios Dievo rankos. Psalmistas šitai suvokia objektyvaus blogio akivaizdoje.

Tačiau meilės absoliuto suvokimas neatleidžia nuo doro gyvenimo būtinybės ir subjektyvaus blogio supratimo. Toks gyvenimas turi įgauti praktinį pobūdį. Sekant šv. Benedikto mintimi, atsakymas į Dievo žodį turi būti ne mintinis ar žodinis, o praktinis. Žmogaus gyvenimas, kuriame jau atrandama nuodėmė, jos pasekmės ir Viešpaties kvietimas į kitą gyvenimo kokybę, dabar atsiveria kaip atsivertimo laikas. Gyvenimo trumpumas iškelia skubią būtinybę atlikti gerus darbus, kol dar ne vėlu.

Komentavo br. Lukas Skroblas OSB